Didžiausi šalies kultūros ir meno ambasadoriai – kultūros centrai

Parašė:  2016-01-22

Šio laikotarpio įvairių profesinių sričių specialistai, siekdami įgyvendinti jiems keliamus reikalavimus, susiduria su daugeliu problemų. Šįkart su „Plungės“ skaitytojais apie regiono kultūros kūrimo procesą plačiau mintimis pasidalijo Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas, Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentas, Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis:
– Nors Lietuva yra nedidelė šalis, tačiau ji labai įvairuoja ne tik savo reljefu, kraštovaizdžiu, ekonomikos pasiekimais, demografine situacija, bet ir socialine, kultūrine būsena. Šios būsenos savitumo garantai yra skirtingi kiekvieno regiono tautiniai kostiumai, kulinarijos paveldas, papročiai, tarmės ir patarmės, tautosaka, tautodailė, mėgėjų menas ir kita liaudies kūryba. Šie reikšmingi veiksniai sąlygoja ir regiono žmonių socialinę aplinką, formuoja jų mentalitetą, kasdienio gyvenimo kokybę ir pasitenkinimą tuo, kad gyvena toje vietovėje. Visa tai užtikrina žmonių, gyvenančių įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose, norą čia, savo aplinkoje, gyventi, kurti, auginti vaikus, dirbti ir užtikrinti savo valstybės gerovę ir išskirtinumą.
Lietuvos regionų skirtingumas ir vietovių savitumas turi būti visos valstybės svarbiausias siekinys, nes jis užtikrina jos unikalumą kitų šalių kontekste. Todėl svarbu, kad regionuose gyvenantys žmonės jaustųsi socialiai ir dvasiškai oriai, kad jie būtų suinteresuoti savo fizinius ir intelektinius pajėgumus skirti konkrečių vietovių gyvybingumui užtikrinti, kad mažų miestelių gyventojai nepatirtų ekonominės, socialinės ir kultūrinės atskirties, nes tik taip galima užtikrinti ir visos valstybės darnų vystymąsi, žmonių pasitenkinimą savo šalimi.
Europos Sąjungos regioninė politika pasireiškia per investavimo į regionus politiką. Ja remiamas darbo vietų kūrimas, konkurencingumas, ekonomikos augimas, gyvenimo kokybės gerinimas ir tvarus vystymasis. Tam, kad mūsų regionai būtų konkurencingi, o jų gyventojams būtų užtikrinta gyvenimo kokybė, būtina regionų kultūros plėtra. O jos įgyvendinimas įmanomas tik per modernias, inovatyviai ir produktyviai funkcionuojančias, turinčias profesionalų žmogiškąjį potencialą kultūros organizacijas, esančias pačiuose regionuose. Regioninių kultūros organizacijų, užtikrinančių šalies kultūrinį savitumą ir unikalumą, meninį ugdymą ir kūrybiškumo didinimą, saugančių etninius procesus, suteikiančius žmogui sociokultūrinį pasitenkinimą, kontekste savo daugiafunkciškumu vieni svarbiausių yra kultūros centrai.
Analizuodami regionuose gyvenančių žmonių galimybes dalyvauti visaverčiame kultūros kūrimo ir vartojimo procese matome, kad būtent kultūros centrai vykdo šią reikšmingą funkciją. Kur kitur, jei ne kultūros centre, atokiausių rajonų ir miestelių gyventojai gali susipažinti su profesionaliuoju menu, patys užsiimti kūryba, tenkinti savo pomėgius, įgyti ne tik meninių, bet ir socialinių įgūdžių, o per juos gerinti savo bazines ir profesines kompetencijas. Pagaliau, esant kūrybingai dirbančiai ir efektyviai kultūros centrų sistemai, mūsų žmonės turi galimybę prasmingai bendrauti, kas yra prigimtinis žmogaus siekis, be to, ugdyti patį poreikį vartoti kultūrą ir dalyvauti ne bet kur, o kokybiškame ir profesionaliai konstruojamame kultūros procese. Tačiau svarbiausia šiame procese yra tai, kad visa tai leidžia kovoti už platesnę kultūros paslaugų įvairovę, kokybę ir meninio ugdymo plėtrą.
Šiandien šalies kultūros centruose produktyviai dirba beveik keturi tūkstančiai įvairių meninio ugdymo kolektyvų ir susivienijimų, kurių veikla garantuoja ne tik kultūros tradicijų tęstinumą, kiekvieno regiono kultūrinį išskirtinumą, bet ir profesionalų dalyvavimą bendrajame ugdymo procese, kuris apima visus mūsų visuomenės segmentus, nuo mažo vaiko iki senjoro. Šiuose kolektyvuose dalyvauja beveik 60 tūkstančių įvairių bendruomenių narių. Tačiau šitas skaičius – tai tik sausas statistinis vienetas. Kiekvienam, truputį artimiau susipažinusiam su kultūros centrų vidiniais procesais, aišku, kad tie 60 tūkstančių į kultūrinį, edukacinį veiksmą įtraukia dar mažiausiai trigubai tiek pat dalyvių ir savanorių, kurie yra aktyvūs kultūros centrų meninių, socialinių, edukacinių procesų dalyviai, kultūros paslaugų organizavimo ir sklaidos priėmėjai ir transliuotojai.
Kultūros centrų meno kolektyvai per metus surengia beveik dvidešimt tūkstančių įvairių koncertų ir programų. Dalis jų rodoma tarptautiniuose projektuose, vykstančiuose tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio valstybėse. Todėl, jei paanalizuotume Lietuvos tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo plėtrą arba kultūros tradicijų ir meno pasiekimų pristatymą pasauliui ar mūsų šalies žinomumo didinimą, tai turbūt aiškiai matytume, kad didžiausi šalies kultūros ir meno ambasadoriai yra kultūros centrai ir juose kuriantys meno kolektyvai. Dažnai teigiama, kad šią misiją vykdo tik profesionalūs menininkai, tačiau susipažinę su kultūros centrų meno kolektyvų veikla, vadovų profesionalumu, kolektyvų parengtomis kokybiškomis meno programomis, kvietimais į tarptautinius prestižinius projektus matome, kad būtent kultūros centrų meno kolektyvai yra lygiaverčiai šalies profesionalų partneriai. O svarbiausia, kad šis mėgėjų meno kolektyvų sąjūdis ir tik nuolatinis, kasdienis veikimas užtikrina valstybės pasididžiavimu tapusią Dainų šventę. Akivaizdu, kad ši šventė gyvybinga tiek, kiek gyvybingi regionų meno kolektyvai.
Labai svarbu, kad kūrėjai turėtų kur realizuoti savo sumanymus ir kad jie apskritai norėtų gyventi mažuose miesteliuose, nes tik jų nuolatinis buvimas juose užtikrina tikrąjį kūrybos ir kūrybiškumo didinimo procesą. Šiandien būtent kultūros centrai ir yra tos organizacijos, kurioms esant gali sau kūrybinę terpę atrasti talentingi kūrėjai. Regioninės kultūros strateginiai tikslai pirmiausia sietini su talentingų kūrėjų veikla, nes jeigu bendruomenėse gyvens ir kurs profesionalūs, talentingi menininkai, jie garantuos kūrybines inovacijas, naujus sumanymus, meninius eksperimentus, kas leis naujai pažvelgti į mus supančią kultūrinę aplinką. Su profesionalių kūrėjų veiklos pagalba regionų kultūros centrai mažina takoskyrą tarp šiuolaikinių kultūros ir meno formų ir etnokultūros, atsargiai ir kokybiškai leidžia vartotojams ne tik pažinti psichologinius ir tradicinius kultūros elementus, bet pereiti prie inovatyvių vaizdų ir mišriųjų medijų kultūros formų. Kita vertus, puoselėti tradicines, etnines, paprotines vertybes ir užtikrinti liaudies kūrybos gyvastį. Neužtikrinus profesionalaus šių procesų organizavimo, liks tik sumanūs, bet toli gražu neprofesionalūs ir dažnai primityvoki pramogų pateikėjai. Tik ar jiems rūpės tautiniai papročiai, etninė kultūra, žmogiškosios vertybės, folkloro ansambliai ar Vasario 16-oji? Žinoma, ne, jiems rūpės tik greitas pelnas ir kuo mažiau mąslus vartotojas.
O ar tikrai šiandien yra suprantama, kad būtina išlaikyti esamus kultūros ir meno kūrėjus regionuose ir visomis išgalėmis siekti, kad į jų gretas nuolat įsilietų jauni ir kūrybingi profesionalai? Ar gali būti jaunam kūrėjui patraukli darbo sritis, kai jo atlyginimas sudaro tik apie 60 proc. viešojo sektoriaus vidutinio atlyginimo, kai Latvijoje 89 proc., o Estijoje – net 102 proc.? Apie kokią kaitą ir kultūrinį augimą galima kalbėti žinant mūsų kūrėjų atlyginimus?
Savo požiūrį į Vyriausybės parengtą nutarimą dėl Biudžetinių įstaigų įstatymo (kelių straipsnių pakeitimo ir papildymo) projekto, kuriuo siūloma biudžetinių įstaigų vadovams leisti dirbti ne ilgiau kaip aštuonerius metus be galimybės pratęsti kadenciją, iš dalies išdėsčiau „Plungės“ priede „Vakarų Lietuva“. Tačiau norisi problemą šiek tiek detalizuoti.
Šio pasiūlymo įgyvendinimas ypač neigiamai atsilieptų regionams, patiems mažiausiems, atokiausiai nuo didžiųjų miestų esantiems kultūros centrams ir visam regioninės kultūros palaikymo gyvybingumui. Skirtingai nuo kitų didesnių biudžetinių įstaigų, kultūros organizacijos, o šiuo atveju kultūros centrai, dėl dažnos vadovų kaitos ir kūrybinių ir vadybinių procesų tęstinumo galimybės nebuvimo patirtų negrįžtamą neigiamą poveikį. Kultūros centrų vadovai pirmiausia yra kultūros ir meno kūrėjai, dažnai įgalinantys išskirtinai jautrų kūrybos procesą, ir tai neatsitinka greitai. Tradicijos kuriamos ir bendruomenės narių pasitikėjimas įgaunamas per ilgą ir kūrybingą veiklą, o ne tapus vienos ar kitos įstaigos vadovu.
Šiandieninė situacija akivaizdžiai įrodo kvalifikuotų ir patyrusių kultūros ir meno darbuotojų trūkumą regionuose. Daugelyje kultūros centrų, kuriuose dirba vos keletas darbuotojų, jau ir šiandien neįvyksta konkursai, nes nėra norinčiųjų dirbti. Dėl mažiausiai šalyje mokamo darbo ir ribotų materialinių galimybių realizuoti idėjas jauni specialistai nevyksta į regionus. Įstatymo pakeitimas būtų itin nepalankus jaunam kūrėjui. Jei, pavyzdžiui, 24 metų specialistas atvyktų ir įsikurtų šalies miestelyje, tai 28-erių ar geriausiu atveju 32 metų jis turėtų išsikraustyti iš gyvenamosios vietos, nes jokios kitos kultūros įstaigos ten nėra. Todėl ši kaita nesuprantama ne tik kultūriniu, bet ir socialiniu aspektu.
Kita vertus, daugelis kultūros centrų vadovų šiandien yra sukūrę puikius, gerai šalyje žinomus kolektyvus, įtraukiančius didžiulius bendruomenių būrius, ypač vaikus ir jaunimą, į kūrybos ir edukacijos procesus už tai negaudami jokio papildomo atlygio. Šių kolektyvų veikla dažniausiai lemia regioninės kultūros gyvybingumą ir išskirtinumą. Į dešimtmečiais tradicijas kuriančius meno kolektyvus žmonės buriasi ne pagal einamas pareigas, o asmenybių dėka. Neretai kultūros centrai vykdo ilgalaikius tarptautinius projektus, kurių iniciatoriai dažniausiai ir yra įstaigų vadovai. Atsakingų asmenų kaita kūrybinio proceso metu iš viso neįsivaizduojama.
Priešingai nei mano pataisų rengėjai, reali situacija demonstruoja visiškai kitus pavyzdžius. Šiandien įdomiausiai, novatoriškiausiai ir kūrybiškiausiai dirba tie kultūros centrai, kuriuose yra mažiausia kūrėjų ir vadovų kaita. Kūrybinę organizaciją ir jos vadovą realiai deramai įvertinti būtų galima išdirbus ne mažiau kaip 3 ar 4 metus. Tą akivaizdžiai rodo ir Kultūros ministerijos nuo 2002 metų organizuojamas kasmetinis geriausio kultūros centro konkursas. Iki šiol nėra nė vieno kultūros centro, kuriam būtų paskirta ši premija vadovaujant naujai paskirtam vadovui. Tą patį įrodo ir Kultūros ministerijos premija už aktyvią ir kūrybingą veiklą kultūros centruose. Šia premija apdovanoti vadovai, organizacijoms vadovaujantys daugiau nei 4 ar 8 metus.
Todėl, siekiant išlaikyti mūsų šalies regionų skirtingumą ir gyvybingumą, svarbiausiu valstybės rūpesčiu turi tapti žmogus, kuriam gera gyventi, kurti, realizuoti savo sumanymus. Žmogus, savo srities profesionalas, gyvenantis ne tik didmiestyje, bet ir mažame Lietuvos miestelyje, kuriame jis jaučiasi gerai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

  1. KAIMAS parašė:

    SUPRATAU KAD DIREKTORIAI DIRBTU AMZINAI..

  2. Jonas parašė:

    Puikus straipsnis.Visiškai pritariu.

  3. šiaip parašė:

    Kultūros centrai yra tik viena iš daugelio kultūrą palaikančių ir užtikrinančių įstaigų. Ir jau tikrai,nėra profesionaliosios kultūros kūrėjai, o tik jos „transliuotojai“. Pagrindinė jų veiklos sritis – mėgėjų menai. O tema „Direktoriai – iki grabo lentos, be jų viskas prapultų“, čia jau atskiras pokalbis. Gerai, kad ne visiems taip atrodo.

  4. Antanas parašė:

    Reikia, laikas nuo laiko, tuos sužvaigždėjusius direktorius keisti ir leisti ateiti naujiems žymiai perspektyvesniems.

  5. Saliamonas parašė:

    Kažin kokiame renginyje ponas skaitė šį tekstą? Spėju, kad sovietmečio mentaliteto saugotojų superbiurokratų asociacijos konferencijoje ,,Mūsų egzistenciją užtikrina skambūs žodžiai iš Tarptautinių žodžių žodyno“.

  6. Anonimas parašė:

    Dėkui Romui Matuliui už mūsų problemų kėlimą aukščiausiame lygmenyje. Už jo ir visos komandos kovą dėl teisės kultūros centrams pilnavertiškai egzistuoti po saule. Ir dar už daugelį kitų gražių Kultūros centrų asociacijos darbų.

  7. Danutė M. parašė:

    Be regionuose veikiančių kultūros centrų ir juose sukurto kultūros produkto sunkiai įsivaizduojamos Dainų šventės ir didžioji šalies kultūra, nes didieji menininkai dažniausiai pirmus žingsnius žengia ten kur gimė ir augo – regionuose. Profesionalai – ir tie dažniausiai kult9ros daigą gavo regiono meno mokyklose ar kultūros centro studijoje ar, meno saviveiklos būrelyje. Kultūros centras- tai labai svarbi ir saugotina įstaiga, kurioje gimsta tikroji žmonių kultūra.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Turtinga ta mūsų Lietuva besanti (0)

Pasaulinė koronaviruso pandemija atskleidė įdomų faktą – paaiškėjo, kad gyvename turtingoje šalyje. Nes jau ne vieną […]

2020-01-06
Summa summarum (0)
- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Ar pritariate Vyriausybės sumanymui vasaros pabaigoje senjorams ir bedarbiams skirti po 200 eurų?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2020 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas