Giedrė Kaukaitė. Iš užrašų. 1948 m.

Parašė:  2020-03-20

Tęsinys. Pradžia 2019 m. spalio 8 d.
„Plungė“ tęsia vienos žymiausių kraštiečių, Plungėje gimusios ir augusios Giedrės Kaukaitės prisiminimų ciklą. Lietuvos dainininkė, operos solistė, pedagogė, profesorė, lietuvių kompozitorių vokalinės muzikos Lietuvoje ir užsienyje atlikėja ir propaguotoja – taip apibūdinama Plungės garbės pilietė G. Kaukaitė. Taigi pažinkime ją iš arčiau.
– – – – – – – – – – – – – – –
Iš darželio mane dažniausiai parveda Polė. Ji pabus su manim, kol grįš iš darbo arba Mamytė, arba ponia Aniceta. Polė nei suaugus, nei mergaitė. Ji man kaip draugė. Jai šešiolika, ji mokosi Salomėjos Nėries mergaičių gimnazijoje. Ponia Aniceta sako, kad Polė pamestinukė. Savo Mamytės ji neprisimena, Mamytė ją mažą paliko prie kūdikių namų durų.
Vaikų namuose Polė pamėgo dažnai užeiti pas ponią Anicetą į medicinos kabinetą, tai dabar ir į namus dažnai ateina.
Polė vilki gražia mokykline uniforma – ruda plisuota suknele su balta apykakle ir juoda šilkine prijuoste su „sparnais“. Ir aš tokios norėsiu, kai jau eisiu į mokyklą. Polės garbiniuoti pelenų spalvos plaukai trumpai pakirpti. Pas mus atėjusi ji stoviniuoja prie baltų koklių krosnies ir šildosi sukryžiavusi už nugaros rankas. Ji atsisukusi lango pusėn, nes prie savo fanerinio staliuko sėdžiu aš. Polė turi gražų balsą. Dainuoja mokyklos chore altu. Kartais mes dainuojame. Man įdomu klausytis, kaip Polė traukia visai kitokią melodiją, bet prie manosios ji puikiausiai tinka. Polė sako, kad tai – „antras balsas“.
Kartais pasiėmusios rogutes mudvi einame į Bernardinų sodą. Polė mane veža.
Vieną dieną Mamytė Polei smulkiai nupasakoja, kaip Plungėje rasti mano senelių namus, ir nupaišo kelią, kuriuo iš stoties turėsime keliauti. Mudvi išvažiuojame naktiniu traukiniu. Man patinka, kaip traukinys dunda. Telpame ant vieno gulto abi, nes Polė labai plona. Turime pasiėmusios ir rogutes. Anksti ryte, dar neprašvitus, išlipame Plungėje ir keliaujame pas Papą ir Mamą. Polė rankoj laiko Mamytės nupaišytą kelią ir užvertusi galvą skaito gatvių pavadinimus ant namų. Polė pabus vieną dieną, o kitą išvažiuos atgal. Aš liksiu pas senelius. Dabar turiu dvejas rogutes, žemaitiškai vadinamas šliedelėmis. Mamytė atvažiuoja vėl tik į svečius. Kai lydime ją į stotį, aš sėdžiu ant rogučių. Sykį tas vilnietiškąsias rogutes prie stoties mums pavogė, tai į namus turėjome keliauti pėsčiomis – Papa nemoka manęs nešti nei glėby, nei ant kupros.
Ant užšalusio upelio berniukai važinėjasi ledžingomis. Tai – pačiūžos. Jos medinės, namų darbo, o kad geriau slystų, ant medžio pritaisyta metalinė viela. Petris turi ledžingas. Kazė dar per mažas, o aš neturiu, nes mergaitės su ledžingomis nesivažinėja. Mudviem su Kaze pakanka mano šliedelių. Pasikeisdami viens kitą vežame ir leidžiamės nuo kalno vidurio. Nuo pat viršaus važiuoti Mama draudžia, nes „galim sprandą nusisukti“.
Pas mus visą savaitę gyvena siuvėjas. Gerojoj troboj prie stalo jis rankine mašina siuva Papai kailinius. Naktį miega „trobelėj“ – nešildomame kambaryje greta gerosios trobos. Pas mus ir valgo. Sykį per lauko duris galvą įkišusi Kniūkštienė pranešė: „Ēt tikrindamis.“ Siuvėjas per keletą minučių supakavo savąją siuvimo mašiną, pakišo ją po lova, o nebaigtus kailinius pakabino į spintą ir sėdi sau už stalo neva kaip svečias. Bet niekas tąsyk tikrinti neatėjo. Mama sakė, kad jei rastų jį siuvant, tai konpiskoutu mašiną. Konpiskoutu – tai atimtų. Ir dar baudą reiktų mokėti.
O vasarą tikrintojas atėjo. Jis klausė, kokių mes turim gyvulių. Mama visus išvardijo. Tikrintojas užrašė. Paskui jis klausė, kas aplinkui dar turi karvę. Mama sako, nieks neturi. Aš stebiuosi – nejaugi Mama nežino, kad Karolina, mūsų nuomininkė, karvę turi? „Netor, netor…“ – tvirtina Mama. Tikrintojas ima klausinėti mane. Aš apginu Karoliną ir giriu, kad ji karvę tikrai turi, juk matau, kaip veda ją keliu pro Ragainį į laukus ganytis. O karvę laiko Jundulo tvarte, nes mūsų tvarte vietos nėra. Nežinau, ką tikrintojas užsirašo. Jam išėjus, Mama mane bara: „Esi, Giedrelė, ligo enkavėdistė, juk īskundē Karuolina.“ Še tau. O maniau, kad pagyriau. Atėjusi Karolina sėdi ant žaliosios skrynios ir į mane nežiūrėdama sako Mamai: „Ka doutiuo tuokē rupūžuokē i sobėnė, ta atsimintu nepliorptė…“ Mama, nusigręžusi prie plytos, verda pietus ir nieko nesako. Bet ir mūsų karvę netrukus išsives nepažįstami dėdė su teta. Ant stalo jie paliks pinigų ir Papa sės skaičiuoti, ar tikrai devyni šimtai.
Vieną rytą Plungė nustėro išvydusi, kad iš po nakties nebėra dviejų vienuolyno bažnyčios medinių bokštų. Bažnytėlė – netoli linų fabriko, greta vidurinės mokyklos. Bokštai iš mūsų namų kiemo buvo puikiai matyti, dabar – tuščia, nebėra. Sako, per naktį juos pjūklu kažkas nupjovė. Ir greičiausiai tai būsiąs tas pats Šleinys, kuris neseniai išdraskė didžiosios bažnyčios šventoriuje esančią Marijos koplytėlę. Žmonės ryte rado koplytėlę tuščią, atlapom durim. Šleinys dar ir pasigyrė, kad tai jis padarė. Sako, Šleiniui rankos turės nudžiūti, nes jis norįs visus komunistus perspjauti. O vienuolyną greta vidurinės mokyklos valdžia uždarė, ir vienuoliai, kapucinai, persikėlė į miestą ir nuomojasi kambarius Birutės gatvėj. Tarp jų buvęs ir Tėvas Stanislovas. Apie jį daugiau išgirsiu ir jį susitiksiu po daugelio metų.
1949-ųjų rudenį pradedu lankyti mokyklą. Esu nepilnų šešerių. Plungėje darželio nėra, ir Mamytė susitarė su seminarijos mokslų drauge Marija Butkūniene, mokytojaujančia pradinėje, kad mane į mokyklą priimtų. Sako, jei nesugebės, tegu sėdi antrus metus, nes namie manęs nesą kur dėti, esu per daug išdykusi.
Baigiau pradinę nesėdėjusi tų antrų metų.
– – – – – – – – – – – – – – –
Šaltais ir tamsiais rytais keltis nenoriu. Mama žadina: „Stīpt, Giedrelė, stīpt…“ Plyta jau pakurta, ant sienos mirguliuoja rausvi ugnies atšvaitai. Nuo virvelės Mama tuoj nuima sušilusius mano apatinius ir dar lovoj gulinčią ima rengti.
Nusipraususi burną, ant stalo randu manų košę su sviesto „akimi“ vidury, cukrumi ir cinamonu pabarstytą. Sviestas man nepatinka, jį aplenkiu. Mama tikrina mano portveli – ar visos knygos ir visi sąsiuviniai sudėti. Patikrina ir ar gerai užsuktas rašalo buteliukas. Liepia einant portveliu nešvytruoti, kad rašalas neišsipiltų. Mama velka mane naminio audinio paltuku, klausia, ar saga pakaklėj nesmaugia, mauna baltą triušio vilnų kepurę, ir mes išeiname į drėgną vos prašvitusį rytą. Mama mane lydės į pakalnę, perves lieptu per upelį ir grįš namo. Toliau eisiu viena. Jei purvynas – lipsiu Mamai ant kupros. Po pamokų į taką link namų įsukusi, žinau, kad Mama per virtuvės langą jau mato mano baltą triušio kepurę ir ateis prie liepto manęs pasitikti. Vėliau ji daug kartų manęs klaus: „Giedrelė, a atmini, kāp tavi unt kopruos nešiau?“
Atmenu, Mamuli, brangiausioji mano, atmenu.
Iš užrašų. Žoulienė iš Kretingos. 1954 m.
Ją vadinom tik pavarde – Žouliene. Vardu – niekuomet. Buvo aukšta, galingai sudėta, smarki. Papos vyresnė sesuo.
Papa turėjo bent šešias seseris Monstvilaites. Dažniausiai minėjo jau mirusią Ievą Bučmienę, Plungės bažnyčios skalbėją, pročka vadinamą. „Ėivelė… Bučmienelė…“ – kone švelniu balsu ištardavo. Gal ji buvo kokia rami, meili ir mažutė. O gal svarbi dievotam Papai, nes turėjo sūnų Antaną, studijavusį teologiją Vokietijoje, teisę ir žurnalistiką Romos universitetuose, vėliau atsidūrusį Amerikoje ir tapusį pranciškonų vienuoliu, kunigu.
Minėta dar sesuo Čioldienė – ji taip pat tarsi bevardė, prisimenama tik kaip Čioldienė. Jos pavardė Plungės namuose tuoj sukeldavo atvirą šypseną ar net juoką: „Ben Čioldienė esi?“, „Nebūk Čioldienė“, „Ēk, ēk, šnek ligo Čioldienė“. Taip sakoma buvo, jei kas pasielgdavo keistai, juokingai ar netinkamai.
Esu teiravusis – kas toji Čioldienė? Tik tiek sužinojau, kad ji savotiška prietranka: iš kaimo sekmadienį atėjusi bažnyčion, eidavo į turgų ir grįždavo tik pavakariais jau gerai īmetusi – išgėrusi, į vidų nė neužsukdavo, taikydavo į tvartą, pernakvodavo ant šiaudų, o ryte jau būdavo išėjusi į savo kaimą.
Kitų Papos seserų nesu girdėjusi minint, visos už jį vyresnės, tai gal jau mirusios buvo.
Smarkioji Žoulienė gyveno Kretingoj ir retkarčiais pas mus į Plungę atvažiuodavo traukiniu. Atvažiuodavo nepranešusi. Vakare vėlai arba anksti ryte, būdavo, garsiai pabels į virtuvės langą, įėjusi sėsis ant žaliosios skrynios ir dar nenusivilkusi didelio juodo pliušinio palto su milžiniška jūros liūto apykakle ilgai ir garsiai žemu balsu kalbės.
Tokią ją pirmąsyk ir išvydau, nuo jos balso dundėjimo pabudusi ir pravėrusi virtuvės duris. Veidu buvo į Papą panaši.
Mama ruošė pusrytį, o Papa sėdėjo ant savo kėdės prie stalo ir kone pagarbiai klausėsi, mažai įsiterpdamas. Sunku būtų įsiterpti – Žoulienės šneka tranki, be pauzių, įsakmi.
Kreipė dėmesį tasai jos atlapotas juodas pliušinis paltas, rusvais kažkokių žvėrelių kailiais pamuštas. Kai jau kabės ant gembės, slapčia prieisiu tų kailių pačiupinėti – gana šiurkštūs buvo. Žoulienė! Tai skambėjo svarbiai. Jeigu tekdavo žiemą ją iš tolo per langą pamatyti, Mama sakydavo: „Untā, palits parēn.“ („Anava, paltas pareina.“)
Buvo sakoma, kad ji – buvusi mokytoja, vaikų darželio auklėtoja, visokių organizacijų narė, prieš karą gyvenusi net Vilniuj, lenkų persekiota už lietuvybės skleidimą, o caro laikais dar suspėjusi vaikus ir lietuviško rašto slapta mokyti. Dabar Kretingoj ji arti bažnyčios, uoli tretininkė, vis kažką svarbaus veikia, kažką svarbaus organizuoja.
Papa kiek privengė sesers. Nors laikė ją autoritetu ir šio to atsiklausdavo, „rasit, Žoulienė bus bežėnonti“, tačiau vadovaujamas nesileido, juk Žoulienės reiktų klausyti be jokių prieštaravimų. „Žoulienė – ožoulėnė, ligo ožouls kėita“, – komentuos Papa.
Baigusi penktąją klasę, buvau Palangoj, Mokslų akademijos pionierių stovykloj, netoli Tiškevičiaus rūmų. Mamytė įtaisė. Labai man ten nepatiko, priminė vaikų darželį: anksti kelt į liniuotę, bendra mankšta, po du išsirikiavus – į valgyklą. Miegam daug vaikų dideliam kambary geležinėse lovose. Vakarais – dainos, jų nemoku. Prie jūros, aišku, smagiau. Bet ir maudymasis pagal komandą. Viskas su nuolatine vadovo priežiūra. Nuobodu. Ir raudonus kaklaraiščius kasdien turime užsirišti. Ir naujųjų draugų žaidimai nepažįstami. Tad, kai vieną gražią dieną stovyklos kieme pasirodė Žoulienė ir liepė krautis daiktus – „Važiousva i Kretinga“, – labai apsidžiaugiau.
Vos išėjome mano lagaminėliu nešinos už vartų, Žoulienė nurišo man raudoną kaklaraištį, ir mes išvažiavome tarpmiestiniu autobusu.
Kretingoj Žoulienės namas netoli bažnyčios, prie pat akmeninės kapinių tvoros, ant stataus skardžio. Žoulienės du kambariai kairiojoj namo pusėj, o antroj pusėj, kaip ji sakė, prieš karą buvęs jos įkurtas vaikų darželis, dabar ten apsigyvenusi šeima, nes namas nacionalizuotas.
Pas Žoulienę man patiko – turėjau baltai paklotą minkštą lovą prie pat lango, joje saldžiai išsimiegojau, sakiau – „kaip Plungėj“. Pagalvė buvo didelė ir minkšta. Ir valgėm dviese prie didelio stalo kažką labai gardaus. Ėjome į bažnyčią, buvo atlaidai. Daug vėliavų, skambėjo varpai. Paskui ėjom į kapus. „Kaip Plungėj“.
Pakeliui užsukome į vaistinę, nes ant kairiosios mano pėdos nykščio atsiradusi pūslė susprogo. Žoulienė pirko jodo ir merliaus. Patepusi aprišo.
Truko gal tik pora dienų, ir rytą anksti, kai dar miegojau, atvažiavo mano Mamytė iš Vilniaus. Žoulienė dar nebuvo grįžusi iš bažnyčios.
Mane pažadinusi Mamytė liepė krautis daiktus, važiuosim į Vilnių. Atsisėdusi prie stalo ėmė rašyti Žoulienei laišką. Rašė ir plėšė. Buvo sutrikusi. Pasėdėjusi, pagalvojusi, vėl rašė ir vėl plėšė. Pagaliau liepė paskaityti, ką parašiusi: „Cioce Ona, be reikalo kišiesi į mūsų gyvenimą. Giedrė neturi tėvo, bet įsidėmėk, kad ji turi motiną. Giedrę išsivežu. Jadvyga.“
Nežinau, kaip iš tikrųjų buvo – iš kur Mamytė atsigirdo, kad jos dukra „išvogta“. Gal stovyklos vadovybė pranešė jai. Ir iš kur Žoulienė sužinojo, kad aš pionierių stovykloj – gal apsilankiusi pas Papą sužinojo, tad tiesiu taikymu ir atskubėjo brolio anūkės „nuo komunistų gelbėti“. „Kas tau Žoulienė sulaikīs!“ – juoksis vėliau Papa.
Žoulienė tuomet ėjo 70-uosius. Vaikui turėjo atrodyti baisiai sena. Bet nė mintis tokia neateidavo. Kaip viesulas toji Žoulienė buvo.
Mirdama sudarė smulkmenišką testamentą ir tą ypatingąjį juodo pliušo paltą su jūros liūto apykakle, rusvais žvėrelių kailiukais pamuštą, paskyrė Plungės Mamai. Paltas mano mažutei Mamai vilkosi žeme, pusė rankovių karojo tuščios, tad iš anksto buvo pažadėtas man.
Juo apsivilkusi jaučiausi šauniai, veik neatpažįstama, veidrodyje – kaip iš spektaklio ar iš fotografijos prieš šimtą metų. Paskui to palto viršus buvo nuardytas, vis ruošiantis „ką nors persiūti“, o apačia gerai tarnavo bulvėms rūsyje uždengti – rusvieji kailiukai, kad ir smarkiai apdilę, jas vis dėlto gelbėjo.
Kraustantis iš buto Vaižganto gatvėj, palto pliušinis viršus, kaip ir jo rusvų žvėrelių apačia, atgulė konteineryje.
„Sic tranzit gloria mundi (Taip praeina pasaulio garbė)“, – pasakė mano Mamytė. Buvo mokiusis lotynų kalbos…
(Bus daugiau)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Turtinga ta mūsų Lietuva besanti (0)

Pasaulinė koronaviruso pandemija atskleidė įdomų faktą – paaiškėjo, kad gyvename turtingoje šalyje. Nes jau ne vieną […]

2020-01-06
Summa summarum (0)
- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Ar pritariate Vyriausybės sumanymui vasaros pabaigoje senjorams ir bedarbiams skirti po 200 eurų?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2020 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas