„Jei ne tragiškas mano Tėvynės ir tautos likimas, būčiau tapęs kompozitoriumi…“

Parašė:  2015-03-06

Jau ne kartą minėjome, kad 2015-ieji yra paskelbti Rietave ilgą laiką gyvenusio kompozitoriaus, rašytojo, diplomato, valstybės veikėjo Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) metais. Mat kaip tik šiemet minimos šios žymios, kūrybingos, Lietuvos labai daug nuveikusios asmenybės gimimo 250-osios metinės. Per UNESCO 37-ąją generalinę konferenciją Paryžiuje jubiliejus įtrauktas net į UNESCO ir valstybių narių minimų svarbiausiųjų sukakčių sąrašą, į kurį patenka apie 100 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai reikšmingiausių datų.
Lietuvybės
puoselėtojai
M. K. Oginskio gyvenimo kredo buvo tarnauti Tėvynei. Kunigaikštis buvo neeilinė XVIII ir XIX amžių sandūros asmenybė, valstybės ir visuomenės veikėjas, Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos) diplomatas, politinis emigrantas, Vilniaus universiteto mokslo tarybos garbės narys, socialinių reformų idėjos puoselėtojas. Pasižymėjo ir ryškiu menininko talentu – buvo rašytojas memuaristas ir kompozitorius, kurio garsiausias kūrinys – iki šiol populiarus, savotišku Plungės himnu laikomas polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Nors buvo labai talentingas, jo muzikinę kūrybą varžė aristokratiška kilmė ir intensyvi visuomeninė veikla.
Visa Oginskių giminė – išskirtiniai lietuvybės puoselėtojai, iš kartos į kartą perdavę siekį matyti Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę. Po 1772 metų Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, 1794-ųjų balandį įsiplieskus T. Kosciuškos sukilimui, kunigaikštis M. K. Oginskis buvo išrinktas Lietuvos tautinės tarybos nariu, be to, tapo Ukmergės, Švenčionėlių ir Breslaujos sukilėlių vadu. Šiam sukilimui didikas atidavė daug jėgų ir paaukojo nemažai asmeninių lėšų. Lietuvos savitumą, lietuvių didžiavimąsi savo kilme, papročių puoselėjimą, narsumą ir meilę Tėvynei kunigaikštis akcentavo ir memorandume, kuris 1811-ųjų gegužę buvo įteiktas Rusijos carui. Tais pačiais metais rengtame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konstitucijos projekte M. K. Oginskis buvo vienas iš tų, kurie pasisakė už valstiečių atleidimą nuo baudžiavos.
Lietuvybės puoselėjimu nuo M. K. Oginskio neatsiliko ir jo sūnus Irenėjus Oginskis, mėgęs paprastumą, rėmęs lietuvių kultūrą ir 1830–1831 metų sukilimą bei buvęs bene vienintelis didikas Lietuvoje, nepabijojęs ir nesigėdijęs kalbėti lietuviškai. I. Oginskis suteikė paskolą pirmajam lietuviškam kalendoriui išleisti, skyrė pinigų knygoms leisti Simonui Daukantui, vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės draugijai. Mecenatyste garsėjo ir Irenėjaus sūnus Bogdanas Oginskis, organizavęs lietuviškos spaudos gabenimą iš Prūsijos, palaikęs ryšius su M. Valančiumi, finansavęs knygų leidybą.
Muzikinis palikimas
Reikia pripažinti, jog mes M. K. Oginskį labiau žinome ne kaip visuomenės, valstybės veikėją, mecenatą, bet kaip kompozitorių. Jo muzikinis palikimas, pelnęs jam ir pripažinimą, ir šlovę, išties didingas: daugybė polonezų, mazurkų, maršų, romansų ir kitų kūrinių. Be to, kunigaikštis yra koncertinės paskirties polonezų komponavimo tradicijos pradininkas.
Apie populiariausią M. K. Oginskio polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“ rašoma: „Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Latvijoje ir kitose Europos šalyse gyvenantiems žmonėms polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ – jokiems politiniams barjerams ar valstybinėms sienoms nepavaldus gimtojo krašto meilės, nuoširdumo ir ištikimybės, kitų žmogiškųjų vertybių įsikūnijimo muzikinis testamentas.“
Oginskių giminė nuo seno puoselėjo muzikos tradicijas. Žinoma, kad kapelas turėjo Žemaičių seniūnas Grigas Antanas Oginskis (miręs 1709 m.), Merkinės seniūnas pulkininkas Matas Oginskis (1738–1786). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas, kompozitorius Mykolas Kazimieras Oginskis (1728–1800) visoje Vakarų Europoje garsėjo savo teatru ir puikia kapela. Muzikai neabejingi buvo ir M. K. Oginskio vaikai: Tadas Antanas (1798–1847), Pranciškus Ksaveras (1801–1837), Amelija (1803–1858), Rietavo dvaro savininkas Irenėjus (1808–1863). Garsūs muzikos žinovai ir šios meno srities rėmėjai buvo ir Irenėjaus sūnūs Bogdanas (1848–1909) bei Plungės dvaro savininkas Mykolas (1849–1902).
Tais laikais didikų luomo žmonėms meilė muzikos menui buvo lyg ir privaloma. Kilmingųjų vaikai buvo mokomi muzikuoti, siunčiami tobulintis pas užsienio specialistus. M. K. Oginskio jaunystės laikais muzikavimo tradicija tarp didikų tiesiog klestėjo, tas laikotarpis netgi vadinamas „muzikuojančių monarchų amžiumi“.
M. K. Oginskį auklėjęs prancūzas Jeanas Rolay buvo pedagogas, bibliofilas, giminės biografas. Amžininkų teigimu, auklėtojas buvo svarbiausia asmenybė, lėmusi šio „daugiabriaunio brangakmenio spindėjimą“. Prancūzas jaunąjį kunigaikštį ne tik mokė įvairių disciplinų, bet ir auklėjo jį šviečiamojo humanizmo dvasia. Tikėtina, jog šio pedagogo dėka M. K. Oginskis išmoko gerbti dirbantį žmogų, suprato nuolatinės savišvietos reikšmę, išaugo visuomeniška asmenybė.
Ir paties M. K. Oginskio, ir jo palikuonių gyvenimas persmelktas muzikos menu. Pastebima, kad M. K. Oginskio kūryba – romantiška, o štai jo muzikinės nuostatos – gana konservatyvios, nulemtos luomo, kuris neleido jam tapti profesionaliu muziku. Nes tuo laikotarpiu kilmingajam būti muziku nederėjo. Užfiksuota tokia kunigaikščio mintis: „Niekuomet nereiškiau pretenzijų būti kompozitoriumi, visiškai nevertinau savo kuklaus talento, nejutau gebąs sukurti ką nors didingesnio, niekuomet neturėjau nei laiko, nei noro siekti pripažinimo muzikos kompozicijų sąskaita.“ Bet yra ir kita M. K. Oginskio citata: , būčiau tapęs kompozitoriumi…“
M. K. Oginskis dažnai akcentuodavo lietuvišką savo kilmę, bet neneigė ir to, kad viena seniausių Lietuvoje Oginskių giminė yra kilusi iš Rusijos kunigaikščių. Be to, jis save laikė ir lenku. Taigi pripažino esąs daugiatautis, todėl jam dėl savo tautiškumo buvo gana sudėtinga apsispręsti – ir gyvenime, ir mene.
Kaip sakė Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, šiemet, minint jubiliejinę M. K. Oginskio sukaktį, numatomos mokslinės konferencijos, koncertai, parodos, leidinių pristatymas Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Prancūzijoje. Sukakties minėjimą remia trys valstybės (Lietuva, Lenkija ir Baltarusija), tad renginiai tampa reikšmingi dar ir dėl to, kad stiprina tarptautinį bendradarbiavimą kultūros ir istorijos paveldo puoselėjimo srityje.
Parengta pagal Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus medžiagą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

  1. As parašė:

    Jeigu ne tragiskas tavo tevynes likimas tu butum tapes gejum ar kitu seksualiniu iskrypeliu stai ka tu galejai gauti is taip geru vakaru.Stodami i Eurosajuza lietuviai tikejosi vakarietisku algu ir pensiju ,o gavo pliku geju uzpakaliu.Atsiras tokiu komentatoriu kurie ir sakys kad dauguma lietuviu nori geju paradu ,o ne vakarietisku algu.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Dabar Plungės šilumos tinklų įkainis už šildymą yra vienas didžiausių Lietuvoje, bet žadama, kad gruodį jis mažės. Kaip reaguojate į artėjantį šildymo sezoną ir kainas?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2019 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas