„Neišbandę graužtumėmės to nepadarę“

Parašė:  2015-07-31

Kartais gyvenime būna akimirkų, kai viską palikęs norėtum keliauti laiku atgal, gal net į viduramžius. Liepos 26 dieną tokia galimybė buvo suteikta kiekvienam atvykusiam į Rietavo turgų. Prie turgavietės pirmą kartą šurmuliavo viduramžių karybos, amatų ir folkloro kiemelis. Visa tai inicijavo Mindaugo, Miglės ir jų dukrytės Žemynos Valaičių šeima. Dar prieš renginį knietėjo sužinoti: kas, kaip ir kodėl?
Ramybe alsuojančiame Rietavo dvaro parke mus pasitiko Miglė. Kaip pasakojo jauna moteris, kovo mėnesį jie viską metė ir sostinę iškeitė į nediduką Žemaitijos miestelį – Rietavą. Žemė, kurioje šeima svajoja kada nors pasistatyti didelę tradicinę žemaitišką trobą ir įkurti ūkį, yra visai šalia Rietavo turgaus, Budrikiuose. Nors, kaip sakė Miglė, Mindaugo seneliai, Veronika ir Kazimieras Valaičiai, tą žemę vadina Jurgaityne, nes kažkada ten buvęs Jurgaičio dvaras. Sovietų okupacijos metais Jurgaitis buvo išbuožintas, ištremtas ir į gimtąjį sodžių nebesugrįžo.
Miglė, kaip ir Mindaugas, gimė ir užaugo Vilniuje, tad kas juos čia atvijo? Anot moters, abu su vyru, baigę mokslus (vienas – žurnalistikos, kitas – politikos) ir pradėję dirbti, suprato, kad sėdėti biure nuo ryto iki vakaro – ne jiems. „Nesakau, kad buvo blogai, bet norėjosi būti gamtoje. Vienu metu šeimą net krizė buvo ištikusi. Abudu jautėmės nelaimingi, nepatenkinti. Kol vieną kartą Mindaugo paklausiau, ko jis nori. „Noriu gyventi miško trobelėje“, – atsakė jis“, – kalbėjo Miglė. Taip metus diskutavę, brandinę mintį, kūrę planus didmiestį iškeisti į mažesnį miestelį, Valaičiai ir atsirado Rietave. „Turime planų ūkininkauti, bet dar reiks palaukti, kaip ir su miško trobele“, – linksmai dėstė moteris.
Rietavas Miglei pasirodė ypatingas miestelis – nedidelis, kultūringas, kažkuo primenantis vakarietiškus miestelius. „Visada sakiau, kad bet koks darbas turi turėti prasmę, tad ir atsikraustėme čia turėdami viziją, ką veiksime“, – prisipažino moteris.
Miglę ir Mindaugą suvedė bendras pomėgis – domėjimasis baltų kultūra. Vienas kitą jie atrado Durbės mūšio minėjime Lopaičiuose. Miglė nuo vaikystės domėjosi viduramžiais, norėjo mokytis ir laikytis protėvių kultūros principų. Mindaugas viduramžius „pagavo“ per metalo ir roko muziką. Jauna šeima, atvažiavusi į Rietavą, įsitraukė į folkloro ansamblio „Kadaginis“ veiklą.
Na, o viduramžių kiemelis – poros avantiūra. „Surizikavome, bet, kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano“, – šypsojosi Miglė.
„Manau, kad kiekvienam, nors truputį besidominčiam savo krašto istorija, įdomu pamatyti, kaip ir kokiais ginklais kaudavosi mūsų protėviai, paleisti strėlę, pakilnoti kalaviją, pasimatuoti šalmą. Susipažinti su mitologija, gilia ir subtilia senąja baltų religija, suprasti, kad dainuoti sutartines išties paprasta. Juk mūsų kraštas turi tokią istoriją ir tradicijas, kokios niekas neturi, tad ir kopijuoti nieko nereikia“, – svarstė moteris.
Taigi kiemelyje atidarymo dieną ne tik skambėjo folkloro muzika, veikė sutartinių mokykla, bet ir buvo rodomi senieji amatai, kariai demonstravo viduramžių mūšius, norintieji galėjo pašaudyti iš lanko.
Suprantama, kad, norint įgyvendinti planus, iš pirmo žvilgsnio atrodančias net avantiūriškas idėjas, reikia palaikymo, bendraminčių… Miglės teigimu, sunkiausia buvo rasti amatininkų, kurie norėtų demonstruoti ir parduoti savo dirbinius. „Pastebėjau, kad žemaičiai labai nedrąsūs ir į viską žiūri įtariai. Bet tikiuosi, jog kitąkart norinčiųjų atsiras daugiau. Stengiamės pritraukti tuos amatininkus, kurie jau turi sertifikatus“, – neslėpė rietaviškė. Nors ir sunkiai, leistis į šį nuotykį sutiko sūrių gamintoja, kalvis, tad atidarymo dieną kiemelyje senuosius lietuvių amatus demonstravo ir kviestiniai svečiai, bet, kaip sakė Miglė, pagrindinis kiemelio tikslas – sukurti erdvę vietos amatininkams ne tik parduoti savo darbus, bet ir pristatyti amatą, skleisti tradiciją.
Ateityje Valaičiai planuoja ruošti etnologijos stovyklas vaikams. „Manau, kad vaikai, pažinę mūsų protėvių kultūrą, bus aktyvesni, doresni ir pilietiškesni, pamils savo šalį ir savo gimtinę“, – su užsidegimu kalbėjo moteris.
Bandant ką nors naujo visada kirba mintis, o kas, jei nepavyks. „Jeigu nepasiseks įleisti šaknų šioje žemėje, pačiu blogiausiu atveju visada galėsime grįžti į Vilnių. Na, o jei nepasiteisins kiemelis, tiek to. Neišbandę graužtumėmės to nepadarę“, – tvirtino Miglė.srtrf

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Aukščiau galvas! (0)

Ar pastebit, kad šiuo laikotarpiu mūsų akys, ausys ir smegenys tiesiog graibstyte graibsto visą informaciją? Išgyvenam […]

2020-01-06
Summa summarum (0)
2019-11-29
Streikmetis (1)
- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Jau šią savaitę – Velykos. Šventė, kuri paprastai suburia šeimas, gimines. Kaip jas švęsit šiemet? Ar koronaviruso grėsmė sulaikys Jus namuose?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2020 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas