„Per daug myliu Plungę, kad ją peikčiau“

Parašė: Lina LIŪNIENĖ 2017-02-28

Taip atsakė plungiškė Lina Montvydaitė, kai jos paklausėme, ar jai – jaunai kūrybingai menininkei – Plungėje nėra per ankšta, ar nėra čia nuobodu, ar netrūksta veiklos ir užimtumo. Dauguma merginos bendraamžių išsivažinėję – kas į Vilnių, kas į užsienį, o jai norėjosi likti krašte, kuriame augo ir mokėsi, kuriame gyvena tėvai ir draugai.
Su L. Montvydaite susipažinome Plungės kultūros centre atidarant jos sukurtų atvirukų parodą. Apžiūrint merginos darbus, piršosi mintis: dauguma tokių kaip ji – jaunų, talentingų, išsilavinusių – paprastai taria provincijai „sudie“ ir neria į gilesnius vandenis, kur daugiau galimybių, didesni pinigai, o ji, atvirkščiai, – iš didmiesčio grįžo į Plungę. Gal tik trumpam? Gal tuoj pakels sparnus? Sako, kad ne. Mergina norėtų čia susirasti širdžiai mielą darbą, įsitvirtinti, gyventi, kurti, tobulėti… Žodžiu, čia ji mato savo ateitį.
Linos tėvai gyvena prie Plungės prisišliejusiame Babrungo kaime, tad iki dešimtos klasės ji mokėsi arčiausiai namų esančioje „Babrungo“ pagrindinėje mokykloje, vėliau – „Saulės“ gimnazijoje. Pirmoji mokykla jai paliko giliausius prisiminimus. Gal dėl to, kad joje daugiau metų praleista, kad įstaiga mažesnė ir jaukesnė, kad čia pasirinktas ir tolesnis gyvenimo kelias. „Mano pirmoji mokytoja buvo Janina Pičiachienė, o nuo ketvirtos klasės auklėtoja tapo dailės mokytoja Jolanta Miltenė. Su ja greitai radome bendrą kalbą, puikiai sutarėme. Ir dabar esame geros draugės“, – kalbėjo plungiškė.
Mergina pasakojo, kad polinkį piešti turėjo nuo mažens. Giminaičiai neretai stebėdavosi, kad tėvai – ne menininkai, o vaikas štai turi tokią gyslelę. Lina sakė girdėjusi, kad jos prosenelis iš tėvo pusės buvo geras medžio meistras, matyt, iš jo bus tuos gabumus paveldėjusi. „Mano tėtis nėra menininkas, bet sako, kad, jei tik turėtų laiko, mielai medį drožinėtų. Taigi gali būti, kad išėjęs į pensiją ir jis taps menininku“, – juokavo pašnekovė.
Lina minėjo jau aštuntoje klasėje žinojusi, kad studijuos menus. Tokį dukros pasirinkimą skatino ir tėvai, pastebėję jos talentą ir pomėgį nuolat ką nors kurti. Tiesa, meno mokyklos mergina nelankė, tik dailės būrelį mokykloje. Manydami, kad studijuojant dailę to gali nepakakti, o į meno mokyklą – jau per vėlu, tėvai ėmė prašyti mokytojos Jolantos, kad ši savo žinias perteiktų Linai. Pedagogė sutiko. Taip jiedvi ir susibičiuliavo.
Norėdama studijuoti būtent menus, Lina stojo į Vilniaus dailės akademiją, į jos filialą Telšiuose, į Šiaulių universitetą. Žodžiu, laimę bandė visur, kur tik galima mokytis dailės. Stodama ji net trylika su menu susijusių egzaminų išlaikė! Merginai pasisekė – buvo pakviesta studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje Šiaulių universitete. Ten baigė dailės ir dizaino specialybę su mokytojo kvalifikacija.
Baigusi studijas, plungiškė kurį laiką dirbo Klaipėdoje, vienoje su kūryba ir vaikų užimtumu susijusioje įstaigoje. „Tas darbas man patiko. Ir vaikus ugdžiau, ir pati kūriau, tobulėjau. Bet nusprendžiau grįžti į Plungę, tad ir su darbu teko atsisveikinti. O čia ką nors panašaus surasti sunkiau“, – dėstė Lina. Mergina nusiteikusi optimistiškai – gal prieš naujus mokslo metus darbo atsiras kurioje mokykloje, jei ne, galbūt pagalvos apie individualų vaikų mokymą arba pragyvenimą iš kūrybos.
Turėdama laisvo laiko, Lina kuria: daro atvirukus, tapo paveikslus, kuria grafikos darbus. Beje, pastarieji jai arčiausiai širdies. „Grafika – ne ta sritis, kur gauni greitą rezultatą. Prie jos reikia pasėdėti, pasikrapštyti, bet man toks kūrybos procesas labai patinka“, – prisipažino mergina, labiausiai pamėgusi sausos adatos ir oforto techniką.
Kaip minėjome, Plungės kultūros centro fojė šiuo metu eksponuojami Linos sukurti atvirukai. Paklausta, ar rankų darbo atvirukai šiandien paklausūs, ar jų nenukonkuruoja kur kas pigesni serijiniai gaminiai, kurių pilna parduotuvėse, gėlių salonuose ir kitur, jaunoji menininkė atsakė: „Žinoma, kad serijiniai populiaresni. Pirma, dėl to, kad jie pigesni. Na, bet yra žmonių, kurie išskirtine proga ieško išskirtinio rankų darbo atviruko, kuris – savotiškas meno kūrinys, be to, daug šiltesnis ir nuoširdesnis už pirktinį.“
Mergina džiaugiasi, kad turėjo galimybę surengti pirmąją personalinę parodą. Tiesa, kartą jos darbai buvo eksponuoti, bet tada – kartu su mokytojos Jolantos, o dabar – jau vienos. „Tikrai džiugu, kad kas nors mato, vertina. Menininkui to reikia. Na, o dabar Jolanta ragina surengti grafikos darbų parodą. Manau, ir šį sumanymą įgyvendinsiu, tik reikia dar šiek tiek padirbėti“, – mintimis dalijosi Lina.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Idėja – mažiau kalbėti? (0)

Pamažu kapsi dienos, likusios iki Lietuvai ypač svarbaus įvykio – valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo. Jų liko […]

- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Pasaulyje nuvilnijęs seksualinių priekabiavimų skandalas išjudino ir lietuvius. Kaip manote, ar Lietuvoje ši problema aktuali?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2017 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas