Simono Daukanto kūrybos atspindžiai grafikoje

Vėl plungiškius apsilankyti kviečia Žemaičių dailės muziejus. Šį kartą meno, literatūros, istorijos mylėtojams suteikiama galimybė įvertinti praėjusią savaitę atidarytą išskirtinę parodą, kurioje dėmesys skirtas XIX amžiaus Lietuvos švietėjui, literatui ir kalbininkui, pirmosios Lietuvos istorijos, parašytos lietuviškai, autoriui, tautinio atgimimo žadintojui Simonui Daukantui. Šiemet pasitinkamos šios neeilinės asmenybės 225-osios gimimo metinės.
Taigi nuo spalio 17 dienos Žemaičių dailės muziejuje veikia paroda „Simono Daukanto tekstai Arvydo Každailio grafikoje“ (pagal S. Daukanto istoriografinį veikalą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“). 2018-ieji Seimo sprendimu paskelbti Simono Daukanto metais. Kreipdamasi į parodos atidarymo svečius, muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė akcentavo, kad šis žmogus yra „vienas iš stulpų, laikančių lietuviškumą ir mūsų valstybę“.
Plungėje bene 34 metus gyvuoja Simono Daukanto bibliofilų klubas, kuriam vadovauja Senamiesčio mokyklos istorijos mokytojas Gintautas Černeckis. Jis taip pat buvo pakviestas pasidalyti savo įžvalgomis apie tai, kokia asmenybė buvo S. Daukantas, kuo jo idėjos yra aktualios šiandien ir pan. „Ką norėjo Daukantas pasakyti savo darbais? Jo „Būdo“ prakalboje randu tris žodžius, kurie, mano manymu, neša svarbią žinią: „Namų savo neužmiršk“, – pastebėjo G. Černeckis.
Muziejaus vyr. fondų saugotoja Danutė Einikienė parodos anotacijoje pažymėjo, kokia asmenybė S. Daukantas buvo, priminė svarbiausius jo biografijos faktus, nuveiktus darbus.
Kaip žinome, S. Daukantas (1793–1864) – Lietuvos istorikas, rašytojas, švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologinių vadų. Gimė Kalviuose, Žemaitijoje, dvaro eigulio šeimoje. Mokėsi Kretingos ir Žemaičių Kalvarijos mokyklose. Vedinas begalinio troškimo mokytis, 1914-ųjų rudenį pėsčias išėjo į Vilnių. Dvejus metus gilino žinias šio miesto gimnazijoje, besiruošdamas studijoms Vilniaus universitete. 1822 m. baigė minėtąją aukštąją mokyklą ir įgijo teisės magistro diplomą. Baigdamas universitetą, 1822-aisiais, S. Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Mirė 1864 metų gruodžio 6 dieną Papilėje. Čia ir palaidotas.
1845 m. parašyta ir išspausdinta S. Daukanto pirmoji lietuvių kultūros istorija „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, pasirašyta Jokūbo Laukio slapyvardžiu. Autorius laikėsi nuostatos, kad tautos istorijos šaltiniai yra ne tik rašytiniai dokumentai, bet ir tautosaka, per kurią atveriama giluminė charakterinė tautos istorija. Pasak D. Einikienės, tautos atmintyje S. Daukantas – žodžio karžygys, vedęs tautą į laisvę. Šiandien jis – tautinio atgimimo šviesulys.
Žemaičių dailės muziejuje pristatytos parodos kitas kertinis akmuo – Lietuvos dailininkas (parodose dalyvauja nuo 1968 m.), grafikas, knygų iliustruotojas Arvydas Každailis. Daugumai jis žinomas kaip heraldikos simbolių kūrėjas. Atkūrė ir sukūrė per šimtą miestų ir miestelių herbų, vėliavų ir spaudų, Lietuvos istorinę valstybės vėliavą, LR Prezidento vėliavą, Lietuvos valstybės didįjį herbą. Žemaičių dailės muziejaus istorinę ekspoziciją reprezentuoja grafiko preciziškai atkurtas kunigaikščių Oginskių herbas.
A. Každailiui mintis į dailės rūbą įvilkti didesnio formato kūrinį – S. Daukanto „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ – kirbėjo keletą metų, kol 1986-aisiais gimė 54 iliustracijų ciklas. 1987 m. už šias iliustracijas dailininkas apdovanotas III Pabaltijo knygų dailės trienalės Didžiuoju gintaro prizu, o 1990 m. Maskvoje vykusiame gražiausių knygų konkurse – Andrejaus Gončiarovo premija. Šį kūrinį dabar kviečiami įvertinti ir Žemaičių dailės muziejaus lankytojai.
Parodos atidarymą lydėjo Plungės „Saulės“ gimnazijos mokinių atliekama literatūrinė-meninė kompozicija „Daukantas ateina…“ Jų vadovė – lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Mažuknė.