Vilkas – šaunus medžiotojas

Parašė:  2020-03-31

Dar medžiotoju nebuvau (pasakoju apie 1970 m.), kai vienoje vyrų kompanijoje išgirdau pasakojimą, kaip didžiulis šernas vilką į medį įlaipino. Rimti vyrai porino, tad visiškai tuo patikėjau. Tik vėliau sužinojau, kad to „vilko“ vardas Kazys ir gyvena jis ne miške, o Kantaučių kaime (Plungės r.), turi žmoną Stefą ir trejetą „vilkiukų“.
„Bus iš tavęs medžiotojas“
Taip jau susiklostė, kad pačias įdomiausias fotografijas medžioklės tema padariau ir smagiausius medžioklės nuotykius patyriau dalyvaujant Kaziui Vilkui.
Niekada neužmiršiu savo pirmosios medžioklės (1973 m.). K. Vilkas tada jau buvo patyręs ir taiklus medžiotojas. Buvo pats pirmas naujo sezono varymas. Nupasakojo Kazys man vietą, kur turiu stovėti šaulių linijoje – prie tokio neseniai iškasto kanalo, kurio visas krantas besąs dilgėlėmis apaugęs.
„Čia, – sako, – briedžiai bėgs.“ Nebuvo tame miške jokio briedžio, bet šerną varovai išvarė. Ir nutik taip, kad šernas būtent pro mane bėgo, o aš pirmą kartą savo kaip medžiotojo gyvenime šautuvą rankose laikiau. Šernas, senas kuilys, visai netoli manęs iš miško išlindo ir taikėsi šokti per kanalą. Ne visada jį ir regėjau, nes aukštos dilgėlės slėpė. Taikiau aš ar ne – negaliu pasakyti, bet kai driokstelėjo šūvis, šernas įvirto į žolėmis, dilgėlėmis apaugusį kanalą ir jo nebemačiau. Staiga žiūriu, kad jis, paknopstom išropojęs iš kanalo, skuodžia atgal į mišką. Žvėries vis neberegėjau ir nebebuvo kaip paleisti antro šūvio. Tačiau ten jis susitiko varovu ėjusį K. Vilką. Tas tai jau greit jį „sutvarkė“. Bilst – ir guli.
Dar vienas kitas varymas, ir atėjo pietų metas. Visi ant kelmų susėdome, kas ką atsinešęs kramtome. Kalbos, suprantama, apie šerno medžioklę sukasi. Nedaug tada šernų sumedžiodavome, tad tai jau buvo rimtas laimikis, reikalaujantis ne kartą apie tokio žvėries medžioklę pasakoti ir… kaskart vis gražiau.
O tada… „Bus iš tavęs medžiotojas, – tapšnojo man per petį Kazys, – tu taikliai pylei į kuilį.“ Kol laimingas pagyrimų klausiausi, šuo mano pietus surijo. „Štai tau ir pirmoji pamoka, – juokėsi Kazys, – medžioklėje nežiopsok.“
Tikra tiesa – tuo daug kartų įsitikinau. Medžioklėje viskas svarbu: kaip tu apsirengęs, ar nespaudžia koks drabužis, ar tvarkingas ginklas, ar peilį turi, ar gerai mišką pažįsti, bent jau kur turi atsirasti pasibaigus varymui. Svarbu, kaip varovai ir šunys dirba. Net tai, kokios nuotaikos į medžioklę patraukei, gal per kokius rūpesčius pritrūks dėmesio, gerai žvėries nepamatysi, netaikliai šausi.
O Kaziui geros nuotaikos niekada netrūko – kad tik medžioklė vyktų.
Dėl šerno – į ledinį vandenį!
Kartą medžiojome miške, per kurį teka Sausdravo upelis (Plungės r.). Pločio gal 10–20 metrų, bet vietomis gilokas, įspraustas tarp aukštų skardžių. Buvo gruodžio mėnuo, gal dešimties laipsnių šaltis spaudė. Upelis gana sraunus – tik pakraščiai užšalę. Kazys įsitaisė ant aukšto šlaito, tokioje vietoje, kur žvėrys dažniausiai upelį perbrisdavo.
Didelis, labai didelis kuilys, varovų išbaidytas, per mišką pro Kazį link upės skuodė. Šakos lūžo, miškas traškėjo, sniegas sūkuriais šernui iš po kojų lėkė – per upę taikėsi bėgti. Kazys kad trenks vieną, antrą šūvį! Aiškiai matyti – kliuvo, nes šernas per upę jau vos brido, skardin ropojo atgal slysdamas. Pabėgs! Negi paleisi?! Užtaisė šautuvą ir puolė per upę medžiotojas. Lig juosmens lediniame vandenyje stovėdamas, dar kartą šovė į šerną. Kulka, kaip paskui paaiškėjo, žvėries nekliudė, bet ir nereikėjo, nes pirmoji buvo mirtina.
Skaitytojas neabejotinai pasakys, jog medžioklis neturi teisės iš savo vietos pasitraukti. Taip, bet tais senais laikais į medžioklę susirinkdavo geriausiu atveju gal tik dešimt vyrų su šautuvais. Žinoma, saugaus elgesio medžioklėse taisyklės buvo, bet žinojome, kuris kurioje vietoje yra, ir Kaziui medžioklės vadovas buvo davęs leidimą iki nurodyto atstumo pasitraukti iš savosios.
Išgirdome pučiant medžioklinį šautuvą. Kazys puikiai mokėjo šautuvu išgauti medžioklės rago garsą. Susirinkome ton vieton. Žiūrim – antroje upės pusėje, šlaite, šernas guli, o šalia jo, kaip gimęs, Kazys tai ant vienos, tai ant kitos kojos šokinėja, permirkusius drabužius gręžia. Tai bent azartas! Tai bent medžiotojas! Gruodžio mėnesį, spaudžiant dešimties laipsnių šalčiui! Per upę – oho! Teko vyrą, kad nesušaltų ir nesusirgtų, medžiotojų „vaistais“ gydyti. Aišku, ir kiti medžiotojai profilaktiškai vaistų gavo, kai kuriems net per daug teko…
Sukūrėme ten pat lauželį, nulupome šerną ir mėsą sudėjome į kuprines. Medžioklė baigta. Tais senais laikais nedaugelis medžioklės kolektyvų turėjo savo namelius, tad dažniausiai žvėrį nulupdavo po egle arba kokio kaimiečio daržinėje. Tai buvo apie 1975 metus.
Apie Džekį
Daug linksmų nuotykių patyrė, daug taiklių šūvių medžioklėse paleido mūsų „vilkas“. Bet buvo ir liūdnų.
Kiekvienas medžiotojas, kurio šuo puikiai varo žvėris, medžioklėse patiria dvigubą malonumą. Turėjo Kazys Džekį – Lietuvos skalikų veislės. Šaunus šunėkas buvo! Būdavo, atsiveda Kazys Džekį prie kokio eglių tankumyno, prie miško, kur dienoja šernai, paleidžia jį, užsiundo: „Džeki, paimk, paimk!“ Šis šast į tankumyną ir jau loja ant šerno. Tol loja, kol šernui nusibosta jo klausytis, tad puola šunį. Tas to tik ir laukia – strimgalviais pas savo šeimininką neria, o šis šautuvą atstatęs laukia šerno pasirodant.
Daug deglųjų jiedu tokiu būdu sumedžiojo. Tada ir į medžioklę tik keliese išeidavome, mums tik reikėjo netrukdyti Kaziui su jo Džekiu.
Jei jau užsiminiau apie liūdnus šio medžiotojo nuotykius, tai turiu paporinti. Gal dar kartą suskaudinsiu Kaziui širdį, bet ką padarysi. Nutiko taip, kad pats Kazys savo mylimą Džekį nušovė.
Jau buvo pavakarys. Paskutinis varymas. Ir po daugybės metų galiu tiksliai tą vietą parodyti. Linksmai skalydamas, Džekis atvijo Kaziui šernus. Miško progumą šernai prašoko šūvio nekliudyti, o šuniui kliuvo. Baisus dalykas medžiotojui pačiam nušauti savo mylimą draugą. Atsisėdo Kazys ant kelmo, Džekį aprauda. Priėjusiam medžioklės draugui šautuvą atkišo: „Nušauk ir mane“, – prašo. Draugas, vardu Benas, jį kaip įmanoma apramino ir prižadėjo nė vienam medžiokliui nepasakyti, kur tas Džekis pradingo. Nubėgo su šernais ir nebegrįžo… Gal dvidešimt metų Benas prisakymo laikėsi, bet kartą viename medžiotojų pobūvyje pats Kazys apie tą nutikimą papasakojo.
Įsigijo, užsiaugino Kazys naują šunį. Pavasarį gimęs buvo. Kai rudeniop pirmą kartą medžioklėn atsivedė, iškilmingai tarė: „Rusų anglų margasis, vardas Miris.“ Žiūriu, kad šuo vyrišką giminę patvirtinančių dalykų neturi. „Kad čia ne Miris, o Morta“, – sakau. Taip kalei ir prigijo tas vardas. O Kazys nesupranta, kaip čia išėjo. Iki aštuonių mėnesių šunį išaugino ir tik tada išsiaiškino, jog tai kalė.
Būtų galima knygą parašyti
Jau seniai nebeina Kazys į medžioklę, amžius ir sveikata patyrusį medžiotoją įveikė, bet vis užsuku pas jį, prisimename kažkada buvusias šaunias medžiokles. Ko gero, vien apie tą medžiotoją, apie jo nuotykius galima knygą parašyti.
Na, kad ir toks jo nuotykis. Pamiške Kazys prisėlino prie kviečių lauke besiganančių šernų. Tai buvo viena pirmųjų jo medžioklių 1964 metais. Turėjo vienvamzdį šautuvėlį. Šovė į šerną, ir visas būrys lekia tiesiai į medžiotoją. Atstumas nedidelis, iš naujo užtaisyti nespėjo, tai tik rankomis alksnio šakos nusitvėrė, pakėlė kojas aukštyn, o šernai pro kojų apačią skuodžia. Šaka lūžo, o Kazys krito ant bėgančio šerno… Abiem išgąsčio – į valias. Šernas žviegdamas nubėgo, Kazys vėl ropštėsi į medį.
O tas šautasis jau guli, tad medžioklė buvo sėkminga.
Kartą per pačią šernų rują sumedžiojo jis kuilį. Kvapelis ojojoi… Išvirė jo Stefa kopūstienę su to kuilio mėsa – valgyti neįmanoma, smirdi šernu, ir tiek. Tai liepė visą katilą nunešti Džekiui. Nunešė. Džekis priėjo prie katilo, apuostė ir atsitraukęs kad ims loti ant to katilo!..
Tikrai to medžiotojo patirtų nuotykių užtektų visai knygai. Tereikia susėsti, porą dienų į diktofoną paplepėti apie patirtus medžioklės nuotykius – ir medžiaga knygai bus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Velykos… KITAIP (0)

Ar pavasaris, ar artėjančios Velykos čia kaltos, bet pastebiu, kad niūrių atspalvių nuotaikas vis dažniau keičia […]

2020-01-06
Summa summarum (0)
2019-11-29
Streikmetis (1)
- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Ar pritariate Vyriausybės sumanymui vasaros pabaigoje senjorams ir bedarbiams skirti po 200 eurų?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2020 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas