Tiek metų šiandien sukanka, kai 1994-aisiais pasaulį išvydo pirmasis laikraščio „Plungė“ numeris. Taip taip, gimtadienį švenčiame kovo 11-ąją – kartu su Lietuvos laisve, tad ši data iki šiol mums – dvigubai svarbi, didi, brangi, kviečianti švęsti ir džiūgauti. Taip buvo iki šiol, tačiau… prieš porą savaičių viskas apsivertė aukštyn kojom, viskas pasikeitė – nuo emocijų iki vertybių. Tiesa, datos svarba, didingumas ir brangumas niekur nedingo – to iš širdies neiškabinsi, o štai su noru švęsti ir džiūgauti – kiek prasčiau, jis šiuo metu ir atsitraukęs, ir susitraukęs. Kada atgis? Nežinia. Bet tai šiomis – pašonėje kraujuojančio karo – sąlygomis turbūt visiškai natūralu.
Jau daugiau nei dvi savaites kiekvienas iš mūsų keliamės ir gulamės su panašiomis mintimis. Jos – įtemptos ir virpančios, graudžios ir piktos, spaudžiančios ašarą, bet kartu – ir į kumštį gniaužiančios rankas. Nes sveikas protas nesuvokia: KAIP dvidešimt pirmajame amžiuje gali vykti tokie dalykai, KODĖL dėl vieno bepročio turi kentėti milijonai ir KAS visa tai gali sustabdyti?
Visiems širdis plyšta dėl Ukrainos, visi ją palaikome. Ir neramu dėl savęs: ar esame saugūs, ar mūsų neištiks toks pat likimas, ar būtume tam pasiruošę? Pastarąsias dvi savaites – daugybė tų AR, KODĖL, UŽ KĄ, VARDAN KO? Klausimų, ištaškiusių mūsų emocijas, bet kartu privertusių permąstyti ir perrikiuoti savo vertybes.
Atrodo, dar vakar akys slydo į naujus baldus (nes turimi atsibodę), širdis džiūgavo pamačius lėkštę su karališkomis krevetėmis (nes bulvienė gi fu) ir verkė dėl… nulūžusio nago (nes tai svarbu). Šiandien, žvelgdamas į Ukrainą, konstatuoji: viskas, kuo iki šiol gyvenai, ką taip vertinai, kuo džiaugeisi ar piktinaisi, yra NIEKAS. Nes gali ateiti diena, kai džiaugsiesi turėdamas saugų rūsį, vandens, šiek tiek maisto ir… kalio jodido tablečių, jei ką. O svarbiausia – kad gyvi, sveiki ir saugūs būtų tavo brangiausieji: vaikai, tėvai, mylimieji, broliai, seserys, draugai. Nes jie – didžių didžiausia vertybė. Ir toks prasmingas tampa tas senų žmonių posakis: svarbiausia, vaikeliai, kad nebūtų karo.
O kol gyvenam po taikiu dangumi, išties noriu pasidžiaugti žmonėmis. Tais, su kuriais būnu kone kasdien ir kuriuos Jūs, brangūs skaitytojai, taip pat puikiai pažįstate, kai kuriuos – gyvai, kai kuriuos – neakivaizdžiai. Tai – laikraščio „Plungė“ darbuotojai: Jolanta Vasiliauskienė, Daiva Gerikienė, Rita Stančiukienė, Ingrida Jonauskienė, Rasa Devyžienė, Saulius Narkus, Mindaugas Šimkus. Visi jie kas rytą redakcijos duris atveria tam, kad Jus laiku pasiektų tikra, objektyvi, gausi ir įdomi informacija. Ir tai trunka jau 28-erius metus. Tad – su gimtadieniu! Ir su viltimi, kad Jūsų, skaitančiųjų, bus vis daugiau ir daugiau.
