Šiais metais taip jau nutiko, kad žiema iš kiemų ir laukų pasitraukė anksčiau nei atėjo Užgavėnes, kai, tradiciškai keldami triukšmą, šokdami, dainuodami ir kitaip linksmindamiesi, žmonės pradeda laukti pavasario. Bet ankstyvas žiemos pasitraukimas nesutrukdė Žemaitijos miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir kaimeliuose po kiemus brazdėti įvairiausio plauko persirengėliams, vakarop, susirinkus kuriame nors „palociuje“, suktis rateliuose, vaišintis blynais ir riebia koše, taip pasitinkant pavasarį. Kad Užgavėnės šiais metais išskirtinės, byloja ir tai, jog jos sutapo su Šv. Kazimiero – Lietuvos, amatininkų globėjo – diena.
Etnografai pastebi, kad kaukėtų persirengėlių vaikštynės ypač paplitusios Žemaitijoje. Daug kur Užgavėnės tradiciškai švenčiamos centrinėse aikštėse, bet Žemaitija ir čia išsiskiria iš kitų – tinkamai ir su trenksmu atšvęsti Užgavėnes, ko gero, kiekvieno tikro žemaičio garbės reikalas. O kaip gi nešvęsi, jei sakoma, kad, neatšventus žiemos išvarymo šventės, visus metus neaplenks nelaimės. Tad ir švenčia žemaičiai iš „dūšios“.
Nemenkas būrys persirengėlių žydukais, elgetomis, čigonais, vengrų daktarais, vilkais, meškom, po kiemus lodydami šunis ir brazdindami duris, siautėjo kiekviename Plungės rajono ir Rietavo savivaldybės kaime.
Norėdami pasižiūrėti, kaip nevaržomai dūksta vaikai ir suaugusieji, užsukome į Žemaitės memorialinį muziejų Bukantėje (Šateikių seniūnija). Ir nesuklydome – vos tik pasiekėme tikslą, tuoj prisistatė „mandri“ daktarė, kuri įmantriausiais aparatais iš tolo diagnozavo ligą ir akies mirksniu skyrė gydymą. Dar nespėji sureaguoti į daktarės paliepimus, kai pastebi, jog ubagė iš „terbos“ taikosi nugvelbti kokį daiktą. Vyriškiai taip pat negalėjo atsiginti moteriškių ir jų dėmesio. Čia, žiūrėk, gundė žavios čigonaitės, į žmonas siūlėsi nedorėlio palikta merga su vaiku. O mažieji velniūkščiai taip ir taikėsi, kam kokį šposą iškrėsti.
Visais laikais populiariausios ir meniškiausios Užgavėnių kaukės buvo Žemaitijoje. Dar prieš Užgavėnes vyrai pasidarydavo įvairiausių „ličynų“ (kaukių), jos būdavo ilgalaikės ar trumpalaikės. Pirmąsias darydavo iš medžio arba jo žievės, o kitas – iš avikailio, buroko, popieriaus (tokiomis pasinaudodavo tik vieną kartą). O moterys imdavo į rankas virbalus ir numegzdavo kumpanosio velniuko „ličyną“.
Ir Bukantėje visokių baisybių netrūko. Galima tik pasidžiaugti, kad jaunoji Šateikių karta veidus paslėpė ne po popieriaus kauke, o rinkosi įmantresnes – megztas ar medines.
Nesivaržydami persirengėliai į ratelį įsuko Šateikių seniūną Gražvydą Paulių, Šateikių parapijos kleboną Gediminą Norvilą. Smagu pažiūrėti, kaip dideli ir maži, kaukėti ir be „ličynų“ šateikiškiai linksmai trypė „Čeverykų šokį“, „Šalta žėima šalin eina“…
Etnografų nuomone, Užgavėnės, susijusios su pagonybės laikų saulės garbinimu, buvo švenčiamos per lygiadienį – kai diena pradeda ilgėti. Apie tą laiką pasirodęs jaunas Mėnulio pjautuvas skelbdavo naujųjų metų pradžią. Todėl ir pagrindinis Užgavėnių valgis – dideli geltoni blynai – šviesos ir grįžtančios saulės simbolis. Tad ir Bukantėje netrūko šio gardumyno. Kiekvienas panorėjęs jų už žandų kimšo tiek, kiek tik tilpo. Kaip nekirsi, jei per Užgavėnes draudžiama sunkiai dirbti, tik gaspadinėms leidžiama šeimynai priruošti maisto – kad šią dieną sočiai prikimšę pilvus, lauktų Gavėnios, kuri tęsis septynias savaites, iki pat šv. Velykų. Kadangi sotumas lemia gerus metus, šateikiškiai po pilną šaukštą kabino ir košę su riebia kiauliena.
Neprošal ir orą spėti – koks bus pavasaris, kokio derliaus laukti. Sakydavo: jei Užgavėnių dieną ant stogo yra sniego, tai ir Velykos bus su sniegu; jei Užgavėnės darganotos, tai javai augs gerai, o jei saulėta, pavasarį reikia anksti sėti. Kadangi oras buvo saulėtas iki pietų, o sniego seniai nebematyti, Šateikių persirengėliai nusprendė, kad reikia anksti sėti, akėti, ir viskas šiais metais bus gerai. Kadangi tradicijai po kaimą vežioti Morę sutrukdė per anksti pasitraukusi žiema, tad ši stambiakrūtė gražuolė tyliai laukė savo valandos – kol išsidūkę šateikiškiai nuspręs atsisveikinti su žiemos negandomis ir visomis blogybėmis, paleisdami ją dūmais.
Prisikirtę velniai ir daktarai, meškos ir ožiai dar ne kartą linksmai trypė, kol galiausiai atėjo metas išsiaiškinti, kuris nugalės – riebus Lašininis ar poliesis, dar neišmiegojęs Kanapinis. Tradiciškai kovą laimėjo Kanapinis ir jo palyda. Nors tikros baltos žiemos ir nebuvo, šateikiškiai, skanduodami „Žėima, žėima biek iš kėima“, sudegino Morę, tikėdami, kad persirengėlių, jaunimo žaidimai ir sukeltas juokas numarins žiemą, pažadins pavasarį ir prikels žemę naujam gyvenimui.
Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje Užgavėnės daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985-1990 metus ši tradicija atgaivinta. Pagal senuosius papročius Užgavėnes reikėtų švęsti net 8 dienas (pradedant sekmadieniu). Plateliuose iki šių dienų pirmadienį šunis lodo ir apie duris brazdinasi vadinamieji mažieji žydukai, o antradienį – jau didieji.
Nors ir sako, kad žemaičiai nerangūs, stebėdamas jų švenčiamas Užgavėnes, to nepasakysi. Ir, ko gero, nereikėtų stebėtis, kad Žemaitijoje neprigijo iš vakarų atkeliavęs Helovinas. O kam? Mes ir savo puikią šventę su persirengėliais turim!
