Vasario 20-ąją į Platelių dvaro svirną rinkosi visi, kam įdomi sūrių gamyba. Renginį organizavo Žemaitijos nacionalinis parkas ir ūkis „Vilkų kitokie sūriai“. Susirinkusieji, o jų tikrai buvo gausus būrys, sužinojo apie tradicinę ir netradicinę sūrininkystę, dalijosi patirtimi, be to, pamatė visą pusiau kieto fermentinio sūrio gamybos procesą.
Atvykę sūrininkai ir norintieji išmokti sūrininkystės paslapčių dalijosi įvairia patirtimi. Juos domino ir Plungės rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjos Airidos Montvydienės pateikta informacija, ir renginio organizatoriaus, ūkio „Vilkų kitokie sūriai“ savininko Pauliaus Klapatausko perduotos žinios apie agrarinę aplinkosaugą, neformalią ūkių grupę „Kitokie ūkiai“ bei fermentinių sūrių gamybos iššūkius.
Renginio dalyviai domėjosi ir pusiau kieto fermentinio sūrio gamybos procesu. Apie tai, kaip pienas virsta sūriu, pasakojo ir rodė sūrininkas iš Palangos Robertas Grigas. Palangiškis akcentavo, kad sūrius gamina ne komerciniais tikslais, tai esąs jo pomėgis, laisvalaikio praleidimo būdas. Šis užsiėmimas nėra paprastas, o sūrio kokybę lemia daug veiksnių: gyvuliai ir pašarai, sūrio gamybos procesas ir brandinimas.
Susirinkusieji įdėmiai klausėsi Žemaitijos nacionalinio parko Kultūros paveldo skyriaus vedėjos Aldonos Kuprelytės pasakojimo apie XX amžiaus pirmosios pusės Žemaitijos pieno ūkius ir pieno produktų gamybos mūsų krašte istorinio paveldo bruožus ir reikšmę. Pasak A. Kuprelytės, iki Pirmojo pasaulinio karo ir dvarų, ir valstiečių pieno ūkiuose viskas buvo labai natūralu: gyvuliai ganėsi pievose, rupšnojo žolę (žiemą – šieną), o pienas buvo perdirbamas rankomis.
Tais laikais žemės ūkio veiklai buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Dvarininkai turėjo daug būtent gyvuliams ir pašarams laikyti skirtų pastatų (iš pradžių – medinių, vėliau – ir akmeninių), atskirame pastate – klėtyje – buvo laikomos maisto atsargos. Ganyklos būdavo aptvertos. Tiesa, dvarai turėjo savas, o viensėdžiuose gyvenantys žemaičiai gyvulius vesdavo į bendras ganyklas.
Daug kas pasikeitė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir po jo, įvykdžius reformą, nusavinus dalį žemių ir įvedus naują tvarką. 1927-aisiais žemės ūkio stiprinimu susirūpinta valstybiniu lygiu: pradėta galvoti apie ūkių modernizavimą, pieno centro ir surinkimo punktų steigimą, produktų pardavimą turguose.
Prisimindama senuosius pieno produktus, A. Kuprelytė pasakojo: „Dabar jūs kalbate apie fermentinį sūrį, bet tarp senųjų žemaitiškų pieno produktų tokio nebuvo. Mūsų šeimininkės darė grietinę, sviestą, varškę ir jos sūrį, kastinį, raugintą, piltinį pieną.“ Anot Kultūros paveldo skyriaus vedėjos, pagamintųjų pieno produktų ir sau užtekdavo, ir parduoti likdavo. Iš jų moterys nemažai uždirbdavo ir taip prisidėdavo prie ūkio gerovės.
„Separavimo mašinų nebuvo, tad grietinė buvo griebtinė. Na, o iš lieso rauginto pieno moterys mažus sūrelius pagamindavo, juos, užkėlusios ant trobos, sudžiovindavo ir kaip didžiausią skanėstą valgydavo. Dabar tuos sūrelius šeimininkės nepelnytai pamiršusios“, – kalbėjo A. Kuprelytė. Kitaip šiais laikais ir kastinys gaminamas. „Seniau moterys imdavo rūgštoką grietinę, pašildydavo ją ir per kokias penkias minutes kastinį susukdavo. Jokio sviesto ar margarino nedėdavo, jo ir nereikia“, – dėstė skyriaus vedėja.
A. Kuprelytė ūkininkus ragino kviesti į savo ūkius lankytojus – miesto vaikus ir suaugusiuosius – ir rodyti jiems, kaip gaminama varškė, grietinė, sviestas, sūris. Tai, Nacionalinio parko darbuotojos nuomone, būtų labai perspektyvu ir naudinga. „Miestiečiai tiesiog „apanka“ paragavę tikro naminio sviesto ar sūrio. Žinokit, ir domėtųsi, ir pirktų, jei tik jūs jiems pasiūlytumėte“, – renginio dalyvius ragino moteris.
Savo pasakojimą ponia Aldona baigė smagiais senolių prietarais ir pamokymais: jei per Jonines lyja, tais metais karvės daug pieno duos; kad laumės pieno neatimtų, ant tvarto durų iš lauko pusės, ant viršutinės staktos, reikia šermukšninį kryželį prikalti; kad pienas skanesnis, riebesnis būtų, karvei į uodegą reikia obuoliuką įrišti.
Paskutinioji pasisakė Žemaitės memorialinio muziejaus darbuotoja Laima Arlauskienė. Muziejininkė pasidalijo iš kartos į kartą perduodama tradicinių varškės sūrių gamybos patirtimi.
