Lietuvoje vyksta informacinis karas. Toks fakto konstatavimas jau daugiau nei metus lydi bet kokias politikų ar visuomenės veikėjų kalbas apie Lietuvos ir Rusijos santykius. Šiame kare nuolat pabrėžiama Rusijos valdžios valdomų televizijų galia ir mūsų šalies kai kurių gyventojų grupių pažeidžiamumas. Jau kurį laiką siūlomi ir alternatyvūs ginklai – LRT transliuoja daugiau laidų rusų kalba, VSD skelbia ataskaitas apie Putino agresyvią politiką palaikančius žurnalistus ar žiniasklaidą. Vienu iš Rusijos propagandos mašinų taikinių buvo įvardinta ir rajonų bei miestų spauda. Tačiau kol kas ieškodami priešų ir pavojų beveik nekalbame apie tai, koks tikrasis priešiškos propagandos tikslas ir kaip ji nori paveikti mus.
Tikslas – supriešinti žmones
Bent kiek giliau į gyvenimą žvelgiantys žmonės (o tokių žmonių Lietuvoje yra tikrai dauguma) ir be gąsdinimų ar moralizavimų supranta, jog šiandieninė Rusija ir jos valdžia yra persmelkta šovinizmu, agresija, pykčiu, pavojingomis ambicijomis. Norėdama tai pateisinti, šios šalies valdžia eskaluoja net ir smulkmeniškus konfliktus su jai atrodančiais „tikrais“ priešais (NATO, ES, JAV) ir išgalvoja vis naujų priešų (demokratai, liberalai, laisvamaniai ir t.t.). Ir Rusijai tai sekasi padaryti ne dėl to, jog ji turi galingą manipuliavimo technologijų ginklą – televiziją. Tai pavyksta padaryti, visų pirma, dėl to, jog kalbėdami apie vienos ar kitos propagandinės televizijos laidos, sovietinės dainos ar šovinistinio filmo scenarijų, pamirštame esmę. O esmė labai paprasta – agresyvios propagandos tikslas yra ne priversti visus lietuvius ar latvius patikėti, kad Putinas yra geras. Jos tikslas – suskaldyti visuomenę, kurioje atsirastų bent dvi konfliktuojačios grupės. Ir konfliktai turėtų vykti ne dėl Rusijos ir Lietuvos santykių, ne dėl Putino ir Grybauskaitės leksikos kovingumo. Tikrasis taikinys – supriešinti žmones vertybiniu pagrindu ir priversti juos kovoti tarpusavyje savo šalyje. Toks scenarijus leidžia svetimomis rankomis pasiekti paprasto tikslo – kur du pešasi, Putinas laimi.
Frontas: geriečiai ir blogiečiai
Kai Lietuvoje sukuriamos, eskaluojamos ir net į politines aukštumas keliamos pseudopedofilijos istorijos, tuomet aiškiai matome elementarų propagandos triuką – Lietuvos žmonės skirstomi į nuskriaustuosius ir „valdžios dengiamą pedofilų klaną.“ Pajutusi, kad ES šalyse, taip pat ir Lietuvoje, homoseksualių žmonių teisės sulaukia prieštaringų reakcijų ir net atviros kai kurių politikų, visuomenės grupių konfrontacijos, Rusijos propagandos mašina dar garsiau ir stipriau ėmė šaukti, kad gėjų Europa puola padorius žmones Rusijoje ir visur kitur. Sukūrus tokias priešų fronto linijas ir neva saugias oazes pasiekiamas esminis tikslas – jei Lietuvoje kas nors ims stumti iš savo šalies „netikrus“ piliečius, žiūrėk, net ir kariauti nebus su kuo. Iš pradžių supriešini lietuvius su čigonais, lenkais, žydais, rusais ir šiaip visokiais „pabėgėliais“ (ši tema dabar ypač eskaluojama), heteroseksualius žmones su homoseksualiais, elitą su „runkeliais“, dirbančiuosius su darbdaviais (lyg pastarieji nedirbtų), jaunimą su pensininkais, emigrantus su pasilikusiais nuolat gyventi Lietuvoje… Vien tai padalina Lietuvą į dvi šalis, kur yra teisieji ir „blogiečiai“. Ir kai viešoje erdvėje vieni kitus šiandien skirstome į gerus ir blogus, teisingus ir niekšus, nejučia savęs klausi – kuri ir kieno propaganda mums yra pavojingiausia?
Fragmentiškas pasaulio suvokimas
Informaciją dabartinis žmogus, deja, dažniausiai perima ne iš knygų, laikraščių, o pirmiausia iš vaizdo kultūros kanalų: televizorių ekranų ir kompiuterių monitorių. Ankstyvesnė rašto, knyginė civilizacija formavo vientisą pasaulio suvokimą, o iš tekančių vaizdų susidedanti informacija gimdo kitokį – fragmentišką – pasaulio suvokimą. Ir tokiame fragmentų pasaulėlyje, jei mes elgsimės kaip Rusijos šiuolaikinės televizijos produkcijos propagandistai, skirstantys žmones į teisuolius bei fašistus, tuomet neilgai trukus imsime braukti iš savo gyvenimo, aplinkos tuos, su kuriais gyvenome ilgą laiką ramiai ir net draugiškai. Beje, lengviausia supriešinti žmones kalbant apie jų moralines vertybes ir pinigus.
Šiandien visuomenė Lietuvoje yra praradusi autoritetus. Politikai, teismai ir net gydytojai nenusipelno didesnės pagarbos. Tačiau visuomenė turi aiškų autoritetą – tai viešoji nuomonė. Liaudiškai tariant, pletkai. Mums tampa svarbu atrodyti taip, kad kitiems būtume gražūs. Vakaruose yra ištirta, kad kiekvieną dieną žmogus sukaupia informacijos, kurios užtektų 6 laikraščiams užpildyti, kai prieš 24 metus jos būtų užtekę vos pustrečio laikraščio puslapio. O tai yra beveik 200 kartų daugiau. Didžiąją dalį informacijos žmonės gauna žiūrėdami televizorių arba žaisdami kompiuteriu, o tai yra ne itin intelektualūs užsiėmimai. Tas pats vyksta ir su naujienomis: vaizdą apie pasaulio įvykius susidarome daugiausia iš antraščių. Paklausus apie naujienos esmę, niekas nieko protingai ir nepaaiškins.
Atsirinkti turime patys
Profesorius S. Martinas įprotį žiūrėti televizorių lygina su narkotikų vartojimu: „Tai suteikia tik trumpalaikį, paviršutinišką pasitenkinimą, padeda trumpam užmiršti problemas, tačiau atidėjus jų sprendimą nusivylimas ir nepasitenkinimas gyvenimu tik dar labiau sustiprėja.“ Turintiems asmeninių ir bendravimo problemų žmonėms nuolatinis televizoriaus žiūrėjimas dažnai tampa įpročiu, kurio poveikis, anot profesoriaus, yra panašus į raminamųjų vaistų poveikį. Akivaizdu, kad šiandien apie kai kurias temas ir neva aktualijas mes kalbame pernelyg daug ir pamirštame svarbiausius dalykus. Besikeičiantys televizjos vaizdai, trumpų žinučių ir pavadinimų naujienų portaluose skaitymas yra tik rezultatas ir pasekmė mūsų pačių natūros. Ne televizorius ar kompiuteris kaltas, kad ten galima rasti daugybę prasto skonio ir net psichinei sveikatai pavojų keliančio turinio. Vartodami jį be atodairos patys renkamės tokį kelią ir skatiname tokio turinio kūrėjus. Kol kvailų buitinių konfliktų eskalavimo, o ne rimtų diskusijų laidos turi didesnius reitingus, kol koviniai ir smurtiniai Rusijos propagandistų kuriami filmai ar pseudožinių laidos populiaresnės už melodramas, tol agresyvios propagandos nuodai lėtai smelksis į mūsų smegenis. Bet gal pakaktų mums patiems šiandien daugiau pasikliauti savimi ir savo asmenine patirtimi bendraujant su kitais žmonėmis? Ir gal reikia atsakyti sau patiems į paprastą klausimą – ar esame teisūs reikalaudami iš kitų būti panašiais į mus, galvoti kaip mes galvojame, dirbti kaip mes dirbame? Nes kitaminčiai nėra mūsų priešai. Priešai yra tie, kurie reikalauja diskriminuoti ir engti kitaip manančius.
Nuotr. iš D. RADZEVIČIAUS asmeninio archyvo
