Plungės Žemaičių dailės muziejuje veikia unikali paroda „Kalendoriai – bėgančio laiko liudytojai“. Ši XIX–XX a. Lietuvos kalendorių ekspozicija skirta kunigaikščių Oginskių ir Lauryno Ivinskio kultūriniam bendradarbiavimui atminti. Parodos organizatoriai – Žemaičių dailės muziejus, Žemaičių vyskupystės muziejus ir kolekcininkas Vidmantas Staniulis.
Atidarant parodą Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas ir jo pavaduotoja dr. Jolanta Skurdauskienė, pasveikinę susirinkusiuosius, pristatė svečius: kolekcininką V. Staniulį, Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centro vadovę dr. Albiną Auksoriūtę, buvusį plungiškį, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorių dr. Tomą Petreikį, Žemaičių vyskupystės muziejaus vedėją Antaną Ivinskį, Etninės kultūros globos tarybos pirmininką Virginijų Jocį ir kitus.
Kaip pasakojo dr. J. Skurdauskienė, šiai parodai buvo pateiktas 241 kalendorius. Ekspozicijai atrinkti 156. Daugiausia – iš privačios V. Staniulio kolekcijos, kiti – iš Žemaičių vyskupystės muziejaus ir Žemaičių dailės muziejaus fondų. Tarp eksponatų yra du L. Ivinskio išleisti kalendoriai, kurie datuojami XIX amžiaus viduriu. Vienas iš jų – 1848 metų ūkiškas kalendorius, kuriame aprašyti svarbiausi pasaulio įvykiai, katalikų šventės, orų permainos, saulėtekio ir saulėlydžio laikas, kaip gydyti kai kurias gyvulių ligas ir kt.
Parodoje eksponuojami kalendoriai, kurie išleisti nuo XIX a. pradžios iki XX a. vidurio. Seniausi iš jų – išspausdinti dar XIX a. pirmojoje pusėje. Be L. Ivinskio išleistųjų, parodoje galima pamatyti itin retų kontrafakcinių egzempliorių, tarpukaryje leistų reklaminių kalendorių pavyzdžių ir kt. Religinio turinio ir pasaulietiniai kalendoriai atskleidžia to meto Lietuvos raštijos situaciją, stebina formų ir turinio įvairove, ypač išspausdintieji tarpukaryje. XX a. pirmosios pusės pasaulietiniai kalendoriai buvo skirti įvairių socialinių sluoksnių ir interesų žmonėms: ūkininkams, kariškiams, fotografams, darbininkams, tarnautojams, studentams, moksleiviams, skautams, muzikantams, moterims, vyrams, besidomintiems astrologija, sveikata ir kt. Kai kurie vienuolynai, religinės draugijos taip pat turėjo savo tokius leidinius: jėzuitai, pranciškonai, marijonai. Buvo leidžiami ir oficialūs bažnytiniai kalendoriai, skirti dvasininkams.
Kalendoriuose pateikiami patarimai, grožinė kūryba, adresai, skelbimai ir kitos naudingos žinios. Apie tai, jog šie leidiniai buvo vieni perkamiausių spaudinių, liudija ir kai kuriuose jų išlikę buvusių savininkų įrašai.
Laurynas Rokas Ivinskis (1810–1881) buvo pedagogas, publicistas, vertėjas, liaudies švietėjas, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas, Lietuvos augmenijos tyrinėtojas, kalbininkas. Dirbo Rietave, Joniškėlyje, mokytojavo įvairiuose Žemaitijos dvaruose. 1845 m. L. Ivinskis, jausdamas lietuviškos šviečiamosios ir lavinamosios spaudos stygių, parengė pirmojo lietuviško kalendoriaus rankraštį ir paprašė Rietavo kunigaikščio Irenėjaus Oginskio pagalbos jį išleidžiant. Kunigaikštis suteikė paskolą kalendoriaus leidimui. Pamečiui nuo 1846 m. iki 1864 m. (spaudos draudimo laikotarpiu tik 1878 m.) L. Ivinskis leido tūkstantiniais tiražais metskaitlius – pirmuosius lietuviškus periodinius leidinius. Švietėjo paruošti kalendoriai buvo populiarūs ir skaitomi, dėl to tauta tapo raštingesnė.
I. Oginskio pakviestas į Rietavo dvarą, L. Ivinskis dirbo pradžios mokykloje, vėliau Liaudies ūkio mokykloje, garsėjusioje plačia ugdymo programa ir dėstomąja žemaičių kalba. Čia mokytojaudamas jis išugdė būrį apsišvietusių žemaičių. Tam tikra prasme jo mokiniais galima laikyti ir I. Oginskio sūnus Bogdaną ir Mykolą Oginskius. L. Ivinskio ir kunigaikščių Oginskių suartėjimas paskatino jų kūrybinę ir šviečiamąją veiklą, padėjo vieni kitiems perprasti to meto visuomenės poreikius ir aktualijas, atvėrė bendrų projektų galimybes.
