Praėjusią savaitę senųjų miesto kapinių, esančių Birutės gatvėje, skelbimų lentoje atsirado ranka surašytas pranešimas apie perleidžiamą kapavietę. Ir telefono numeris nurodytas – kad skambintų tie, kam kapavietė reikalinga. Tačiau sumanymas perleisti kapavietę peržengia ne tik padorumo, bet ir įstatymų ribas. Juk kapinių žemė nėra privati. Ji – valstybinė. Todėl nei perleidinėti, nei pardavinėti, nei dovanoti kapaviečių niekas neturi teisės.
Radusi minėtąjį skelbimą ir žinodama apie tokių veiksmų neleistinumą, kapinių prižiūrėtoja Janina Kvedarienė kreipėsi į seniūniją, tiksliau – į seniūno pavaduotoją Laimą Laivienę.
„Tuomet, kai pradėjau dirbti kapinėse, 1994-aisiais, tokių skelbimų buvo daug. Ir pardavinėjo, ir perleidinėjo kapavietes. Dabar nebebūdavo. Nesuprantu, kaip žmogus gali sugalvoti, kad su kapaviete gali elgtis lyg su savo nuosavybe“, – kalbėjo kapinių prižiūrėtoja.
Pasak J. Kvedarienės, visos kapavietės yra miesto seniūnijos žinioje, o mirusiųjų artimieji jas tik prižiūri. „Radusi skelbimą, ir nustebau, ir pasipiktinau. Tikiuosi, kiti šitaip elgtis nebesumanys ir tokių skelbimų nebekabins“, – sakė J. Kvedarienė.
Anot miesto seniūno pavaduotojos Laimos Laivienės, apie kapaviečių perleidimą, o juolab pardavimą negali būti nė kalbos. Mat kapavietės nėra žmonių nuosavybė, jų priežiūrą reglamentuoja Plungės rajono savivaldybės tarybos patvirtintos Plungės rajono savivaldybės teritorijoje esančių kapinių tvarkymo taisyklės.
Pasak L. Laivienės, būna atvejų, kai kapavietes prižiūrintys žmonės pasensta, pasiligoja, kažkur išvyksta arba dėl kitų priežasčių nebegali jų tvarkyti. Ką tokiais atvejais daryti, numatyta taisyklėse. „Minėtosios taisyklės iškabintos visų kapinių skelbimų lentose. Deja, žmonės nesidomi, nepaskaito. Ir dar visai šalia toms taisyklėms prieštaraujančius skelbimus kabina“, – kalbėjo seniūno pavaduotoja.
L. Laivienės teigimu, žmogus, nebegalintis ar nebenorintis rūpintis kapaviete, gali kreiptis į seniūniją ir raštu atsisakyti kapinėse turimo plotelio. Tuomet juo pasirūpins kapinių prižiūrėtoja, na, o seniūnija nuspręs, ką toliau su kapaviete daryti. Yra ir kita išeitis – surasti giminaitį, kuris sutiktų perimti pareigą prižiūrėti kapavietę. Tuomet reikėtų kreiptis į kapinių prižiūrėtoją ir jam (ar jai) pranešti, jog į registracijos žurnalą būtų įrašytas kitas už kapavietę atsakingas asmuo.
Seniūno pavaduotoja sakė susisiekusi su skelbimo autore ir perspėjusi ją, kad šitaip daryti negalima. Moteris sakė nebeturinti jėgų prižiūrėti kapavietės, todėl ir skelbimą parašiusi. Na, o to, kad gali įpareigoti kokį jaunesnį savo giminaitį, ji esą nežinojusi. O gal kapavietės prižiūrėtoja bandė iš to pasipelnyti? L. Laivienei ji tvirtino tokių tikslų neturėjusi.
Ir senosios miesto kapinės Birutės gatvėje, ir vadinamosios viduriniosios Telšių gatvėje yra riboto laidojimo kapinės. Tai reiškia, jog mirusieji laidojami tik į šeimynines kapavietes, naujos nebeformuojamos. Ko gero, skaitytojams aktualu ir tai, kad pastaruoju metu yra pakoreguotas kapavietės ramybės laikotarpis – anksčiau į tą patį kapą buvo galima laidoti po 20 metų, o pagal naująją tvarką – tik po 25 metų.
Kaip sakė seniūno pavaduotoja, senosiose kapinėse šiuo metu yra 179 neprižiūrimos ir neidentifikuotos kapavietės, kurių niekas oficialiai netvarko, nelanko. Identifikuoti kapavietę nėra taip jau paprasta. Neužtenka vien imtis tvarkyti neprižiūrimą kapavietę. Tam, kad taptum oficialiu jos prižiūrėtoju, reikia dokumentais, nuotraukomis ar liudytojų parodymais įrodyti, kad palaidotieji tame kape buvo artimi tavo giminaičiai ar kad artimesnių už jus velionis (ar velionė) neturėjo. Visa tai taip pat išaiškinta minėtosiose kapinių tvarkymo taisyklėse.
„Jei jau kalbame apie kapines, kartu norėčiau priminti ir tai, kad Birutės gatvės kapinės įrašytos į Kultūros vertybių registrą, todėl jose statomiems paminklams bei kapaviečių tvorelėms taikomi tam tikri apribojimai“, – sakė L. Laivienė. Svarbiausias apribojimas – paminklai negali būti iš juodojo akmens. Tai turėtų būti mediniai ar geležiniai kryžiai arba iš pilko ar rausvo akmens pagaminti paminklai. Aukštis – ne daugiau kaip 1,2 metro. Tiesa, šie apribojimai įvesti tik prieš porą metų, na, o iki to laiko senosiose kapinėse buvo pastatytas ne vienas juodas, lietuviams istoriškai nebūdingas, paminklas. Tačiau tų, kurie iškilo iki naujosios tvarkos įvedimo, juk nenugriausi.
