Penkiolika metų Mažeikių rajono Šerkšnėnų seniūnijai vadovavęs Alfonsas Šakauskas savo darbo vietą užleido kitam. Vyriškis teigia, kad ilsėtis dar nežada – tai esą ne jo būdui. Dabar buvęs seniūnas savo jėgas skirs ūkiui.
Su A. Šakausku dirbę kolegos, bendruomenių vadovai, šerkšnėniškiai ir kitų kaimų gyventojai šį vyrą vertina už reiklumą, sumanumą, meilę žmonėms ir grožiui. Pasak jų, seniūnas visada suprato, kad gerai ir gražiai gyvendami, žmonės labiau mylės ir savo kraštą.
Palaikė bendruomenių kūrimąsi
Šerkšnėnų seniūnijos specialistė Rūta Narmontienė, kaip Rubikų kaimo, kuris priklauso šiai seniūnijai, bendruomenės pirmininkė, su A. Šakausku bendradarbiavo trylika metų, o seniūnijoje dirba devynerius.
„Gyvenu Rubikų kaime ir, kai prasidėjo bendruomenių kūrimąsis, seniūnas aktyviai į tai įsijungė, kvietė į susirinkimus, ragino kurti bendruomenę – taip mes ir susikūrėme. Seniūnas nuolat skatino bendruomenes dirbti, nenuleisti rankų, rašyti projektus, važiuoti į seminarus – jis visada stengėsi dėl žmonių, kad kaime būtų geriau, gražiau“, – kalbėjo pašnekovė.
Seniūnijoje R. Narmontienė dirba su žmonėmis, atliekančiais viešuosius darbus, tad ir su seniūnu nuolat žiūrėjo, kur pasodinti gėlę ar medį, kur ir kokį gerą darbą dar atlikti – A. Šakauskas nuolat turėjo veiklos, pats negalėjo sustoti, tad to daryti neleido ir kitiems.
„Seniūnas nebuvo piktas, bet reiklus – visi darbai turėjo būti padaryti nuo pradžios iki galo. Ir ne bet kaip – jei tau pačiam yra gražu, tada gerai, o jei ne – padaryta blogai. Mums tai tarsi įaugo į kraują. Jis vienas pirmųjų pradėjo puošti gyvenvietes – kai dar niekur nebuvo tokios „mados“, Šerkšnėnų gatvėse atsirado gėlynai, puošti savas sodybas Šakauskas kvietė ir gyventojus. Seniūnas dar tikrai galėjo dirbti, bet tai jo apsisprendimas“, – tik geru žodžiu kolegą mini R. Narmontienė.
Ir pykdavosi, ir dirbo
Trylika metų su A. Šakausku bendradarbiavo ir pirmoji Žemalės bendruomenės pirmininkė Anita Avdaljan. Jos nuomone, reiklus ir iniciatyvus seniūnas, kuris laikosi žodžio, – didelė parama bendruomenei. „Dirbant kartu buvo visko – ir pasibardavom, ir gražiuoju sutardavom. Kitaip neįmanoma. Bet visada prieidavome prie bendros nuomonės, stengėmės visada dirbti kartu – ką sugalvodavome mes, seniūnas tai įgyvendinti padėdavo, ką pasiūlydavo jis – bendruomenė nuo jo nenusisukdavo“, – pasakojo moteris.
- Avdaljan prisimena, kaip, ką tik susikūrus bendruomenei, ji paprašė seniūno žmonių viešiesiems darbams. Kam konkrečiai – nesakė. Tą dieną Žemalės gyvenvietėje prie autobusų stotelės atsirado pirmasis gėlynas – A. Šakauskas tuo labai džiaugėsi.
„Pamatęs tą gėlyną, seniūnas sakė, kad mes įgyvendinome jo galvoje besisukančią idėją. Su tuo žmogumi dirbti nebuvo sunku, jo galvoje buvo pilna idėjų, minčių, pasiūlymų. Jis visada stengėsi dėl žmonių, dėl savo krašto“, – kalbėjo A. Avdaljan.
Pradžia nelengva
Į Šerkšnėnų seniūno kėdę A. Šakauskas atsisėdo 2000-ųjų metų gegužę. Iki tol dešimt metų jis ūkininkavo, prieš tai – penkerius metus buvo Laižuvos kolūkio pirmininku.
„Kai griuvo kolūkiai, visi ėmė nešiotis po plytą: buvo pradėtos ardyti fermos, kompleksai. Aš negalėjau abejingai į tai žiūrėti, man tiesiog neleido širdis. Buvo skaudu, nes supratau, kad bendrovės sukurti nepavyks… Tad gal trečias rajone pagal valstiečių ūkio įstatymą žmonos tėviškėje pasiėmiau žemės. Taip ir tebesu čia iki šiol“, – kalbėjo vyriškis.
- Šakauskas prisipažįsta: kai jį paskyrė Šerkšnėnų seniūnu, pats neįsivaizdavo, ką reikės daryti – ėjo pas tuometinį Mažeikių rajono savivaldybės merą Vidmantą Macevičių ir klausė, ką seniūnas turi veikti. Mat iki tol su seniūnijomis nebuvo turėjęs jokių reikalų.
„Visi gali viską padaryti, tik reikia noro. Jeigu noro yra, tada pradedi gilintis, suprasti. Ir darbas pajuda – atsirado tiek daug darbų, kad tuo metu atrodė, jog jų neįmanoma aprėpti. Seniūnijose daug visokių problemų. Iš pradžių tų darbų buvo mažiau, paskui seniūnijos žinion perėjo kapinės, pirtis, mokyklos, kurių buvo keturios… Ir visa tai man buvo visiškai nauja. O žmonių tada dar nepažinojau“, – pirmuosius žingsnius prisiminė buvęs seniūnas.
Pradėjo… su dalgiu
Prisimindamas pradžią A. Šakauskas sakė, kad yra griežtai nusiteikęs prieš siūlomą seniūnų rotaciją – kol nepažįsti žmonių, aplinkos, labai sunku dirbti, o tai pažinčiai reikia nemažai laiko.
„Dabar pažįstu visus žmones, visas šeimas, žinau, kas kaip gyvena, kam ko reikia, ko trūksta. Tik taip galima visaverčiai dirbti“, – samprotavo pašnekovas.
- Šakauskas juokėsi sakydamas, kad pirmas darbas jam pradėjus vadovauti seniūnijai buvo… aplinkos tvarkymas.
„Tada prie seniūnijos viskas buvo labai apžėlę, apleista… Labai nustebinau žmones, kai pasiėmiau dalgį ir pradėjau pjauti žolę. O antrais ar trečiais metais seniūnijoje jau surengėme gražiausios sodybos konkursą. Man aplinkos grožis buvo labai svarbus. Tada juk dar nebuvo jokių Europos Sąjungos pinigų – viską darėme sau. Sakėme: graži aplinka – graži Lietuva“, – tvirtino A. Šakauskas.
Po truputį tiems darbams seniūnija įsigijo priemonių, tuomet jau pradėjo puoštis visos seniūnijai priklausančios gyvenvietės: Plinkšės, Rubikai, Šerkšnėnai ir Žemalė.
Į pagalbą – bendruomenės
Kai pradėjo gražėti gyvenviečių gatvės, suskato savo sodybas tvarkytis ir gyventojai, o jei susitvarkė vienas, nepatogu nesitvarkyti ir kitiems. Per Kalėdas žiba vos ne visos seniūnijos sodybos. Tai daryti žmones paskatino dar vienos seniūnijoje organizuotos varžytuvės – gražiausiai Kalėdoms pasipuošusios sodybos konkursas.
Meilės grožiui A. Šakauskas sėmėsi iš savo mokytojo, vyresnio kolegos – jau Amžinybėn išėjusio kolūkio pirmininko Broniaus Kanopos. Ant vieno iš Šerkšnėnų koplytstulpių atsirado jo žodžiai – „Duona ir grožis – iš vienų rankų“.
Kai A. Šakauskas pradėjo dirbti seniūnu, kaimuose bendruomenių dar nebuvo – jos atsirado kiek vėliau. Tada darbas seniūnui šiek tiek palengvėjo.
„Mes niekada neskyrėme: kas priklauso seniūnijai, kas – bendruomenėms. Viskas, kas čia yra, yra bendras reikalas. Stengėmės dirbti visi kartu: seniūnija, bendruomenės, mokyklos, kultūros namai. Gaila, kad tik dabar kultūra kaimuose kažkaip po truputį pradeda atsiskirti“, – pastebėjo seniūnas.
Turėjo gerą komandą
Didele paspirtimi seniūnui tapo žmonės, dirbantys viešuosius darbus, – nors kai kas ir stebėjosi, kam jų tiek daug reikia, seniūnas sugebėjo jų „užsiprašyti“ kuo daugiau. Per metus užsisakydavo per šimtą žmonių.
„Juos ir savo mašina vežiodavau. Dirbant su jais svarbiausia buvo kontrolė. Mano auksinė taisyklė: jeigu atsigręžęs suvoki: tai, ką padarei, yra gražu, – gerai, o jei nekaip atrodo – dar pasistenk. O jei dar praeiviai sako, kad gražu, tada viskas gerai. Dirbti reikia visur, svarbiausia – turėti noro“, – įsitikinęs A. Šakauskas.
Pašnekovas teigė, kad sunkiausia jam buvo dirbti su asocialiomis šeimomis ir tai, kad iš kai kurių reikėdavo atimti vaikus – tai labai sunku, bet kitos išeities nebuvo…
„O smagiausia, kad kai kurios šeimos susitvarkydavo ir vėl galėdavome į jas sugrąžinti vaikus. Buvo visokių atvejų“, – pasakojo penkiolika metų seniūnijos vadovu dirbęs vyriškis.
Dabar jam svarbiausia, kad tai, ką visi kartu sukūrė, padarė, seniūnijoje išliktų.
„Man pasisekė, kad seniūnijoje turėjau labai stiprų kolektyvą. Buvome išmokę visi dirbti, aš norėjau, kad jie dirbtų. Labai gera komanda – jei ne ji, vargu ar daug kas būtų pasisekę“, – apibendrino A. Šakauskas.
Buvęs Šerkšnėnų seniūnas Alfonsas Šakauskas žmonių buvo mėgstamas ir gerbiamas.
Nuotrauka iš Šerkšnėnų seniūnijos archyvo
