Tęsinys. Pradžia Nr. 82 (2007 m. lapkričio 6 d.)
2016 10 16
Vakar prasidėjo medžioklių su varovais sezonas. Suprantama, ne visi ant peties užsikabino šautuvą. Iš per 30 tūkstančių Lietuvos medžiotojų nemažai tapo emigrantais, ir apie medžioklę jie tuo metu gali tik pasvajoti. O kiti ir azarto ne per daugiausia turi. Treti jau senstelėjo ir ne visada besumano traukti medžioti.
Kiekvienas ėjęs žvėrių takais puikiai žino, kad sezono pradžioje sunku tikėtis didesnės sėkmės, nes dauguma medžių, krūmų dar su lapais, tegu ir pakeitusiais spalvą, bet kybančiais ant šakų, tad žvėrims daugiau galimybių pasislėpti ir išvengti šūvių.
Tik nesakykite, kad mes, medžiotojai, tik ir norime kokiam žvėreliui nutraukti gyvybę. Šiandien mačiau elnių, daugybę stirnų, bet nė į vieną nepaleidau šūvio. Mano kolegos tuoj pat pašmaikštaus, kad gal nebuvo patogu. Atvirai pasakius, nelabai stengiausi ir, esant nors kiek abejotinai galimybei paleisti taiklų šūvį, net nekėliau šautuvo.
Vis dėlto laputę patiesiau, bet tik vieną iš trijų, į kurias šoviau. Nieko nuostabaus – pataikyti karabinu į bėgančią rudąją ir dar iš kokio šimto metrų atstumo ne taip jau paprasta.
Iš ryto pūtė gana šaltas vėjas ir, nors temperatūra dar buvo pakenčiama, bemaž visi sužvarbo. Tačiau per pietus degantis medžiotojų laužas, karšta arbata, smagi pirmos medžioklės nuotaika, ir bala nematė, kad šį kartą tekrito tik trys stirnos ir pora lapių.
Karaliumi tapo Rimantas Adomavičius, patiesęs dvi stirnas.
O šiandien su medžioklių draugu Benu susiruošėme aplankyti pastaruoju metu ligų kamuojamo buvusio mokytojo, pensininko Alfonso Vaičekausko. Daug metų jis buvo mūsų – „Kontaučių“ – klubo vadovas. Visada gerbė žvėrį, noriai bendravo su visais medžiotojais. Deja, po daugybės medžioklės metų sveikata neleido išsiruošti į sezono atidarymą. Belieka tikėtis, kad Alfonsas dar užsikabins šautuvą ant peties.
2016 10 23
Panašu, kad prastas oras kai kuriuos medžiotojus paliko šiltuose pataluose. Na, pūtė kiek stipresnis vėjas, na, palydavo tai smarkesnis, tai menkesnis lietus, kartais virstantis į šlabdribą, buvo žvarboka – ir kas čia tokio, juk neištirpsime. Ne be reikalo sakoma, kad medžiotojams nėra blogo oro ir visą medžioklės malonumą gali sugadinti tik prasta apranga.
Sezono pradžioje retai kada medžioklė nusiseka vien dėl lapijos, dėl šalnos, dar nesusmukusių žolių, padedančių žvėrims maskuotis. Tačiau varėme kiek didesnius miškus, kuriuose tikėtasi stambesnių žvėrių ir kokiam girių galiūnui briedžiui tai jau tikrai sunku likti nepastebėtam. O elniai, kaip visada, nelabai klauso varovų, dažniausiai pro juos prasmunka ir medžiotojams nepasirodo.
Taip ir buvo per patį pirmąjį varymą. O šernai išvis gudručiai – sulindo į bebryno vandenį ir jų iš ten neiškrapštysi. Nebent varovas pasiryžtų išsidaryti ir pabraidyti po ledinį vandenį. Tik vienas dvimetis šernelis padarė klaidą – išlindo į liniją Mindaugui Preibiui ir krito nuo taiklaus šūvio.
Kitame varyme man nusišypsojo sėkmė – į liniją atėjo dvimetė briedė. Buvo labai patogu šauti, nes ji ėjo žingsniu, o atstumas buvo kokie keturiasdešimt metrų, nors vienas kolega su juokeliu patikino, kad tik penkiolika. Briedė dar stabtelėjo. Knioštelėjo mintis, kad gal nereikia šauti. O paskui kita: medžioklės deivė Medeina man ją atsiuntė, ir jei ne aš, tai kitas sumedžios. Karabino kulka briedę paguldė vietoje.
Dar šerną patiesė Rimantas Adomavičius, o pora šiųmečių krito nuo Arūno Garbenčiaus šūvių. Negi rašysi apie šaudžiusius pro šalį – juk kitą kartą ir man gali taip būti…
2016 11 07
Retas dalykas, kad lapkričio pradžioje tiek prikristų sniego. Net medžioklės rytą ūžavęs gana stiprus vėjas jo iš medžių neišpūtė. Žodžiu, orelis nekoks, bet negi neisi medžioti…
Po pietų nebesnigo ir vėjas gerokai aprimo. Medžioklė pavyko. Porą šūvių paleido Antanas Gricius – guli pora šerniokų. Kitame miško krašte irgi du šūviai – du Audriaus Šapalo patiesti šerneliai. Dar vienam kitam medžioklės deivė Medeina atsiuntė žvėrių, tad krito ir kiškis, ir lapė, ir stirniokas.
O išvakarėse, šeštadienį, kai kurie mūsų – „Kontaučių“ – klubo vyrai sumanė pamedžioti antis. Esą kanalai dar neužšalo ir juose pilna šių paukščių, kas čia tokio, kad privertė sniego. Kai kas iš jų sumanymo šaipėsi, bet kažkiek antelių paguldyta.
