Metų pradžia… Asmeniškai man ji kažkiek primena vaikystę, kai paėmusi naują lietuvių kalbos ar matematikos sąsiuvinį patyliukais sau pažadėdavau: jau šitas bus tvarkingas, be pribraukymų, be keverzonių, be nutiškusių rašalo dėmių… Taip ir su naujais metais – atversdami juos, lyg tą švarutėlį liniuotą ar languotą sąsiuvinį, visada sau žadame. Aišku, pažadai skirtingi, bet kažkuo panašūs į tuos – gražiai, tvarkingai, be keverzonių, be dėmių. Tik jau ne sąsiuvinyje, o gyvenime.
Na, tai kur skriejo mintys pyškant fejerverkams? Ką žadėjot, ką įsipareigojot? Apkabinti, priglausti, mylėti, išklausyti, matyti, rūpintis, daugiau gyvo bendravimo, daugiau akių ir rankų kontakto, daugiau širdies, jausmo, pagarbos. Atspėjau? Turbūt daugelis pasakytumėt, kad taip, nes būtent to daugelis mūsų stokojam – negaunam ir neduodam, nes nuolat paskubom, bėgte, minutei, nuolat dirbam, nespėjam, pamirštam. Tad gal naujaisiais pavyks ką nors pakeisti? Pradžiai gal – minutėlę šalia brangių žmonių pakeisti valandėle ar visu vakaru. Būtų gerai. Ar ne?
Dabar, kai po truputį atslūgsta švenčių šurmulys, daugelis mūsų parevizuojam praeitį, padėliojam pliusus ir minusus ties savo darbais, patirtimi, įspūdžiais, santykiais, jausmais… Ta revizija svarbi, nes padeda suvokti, ko tikėjomės ir ką gavom, ką žadėjom ir ko netesėjom, kur jau galim patapšnoti sau per petį, o kur dar reikia pasitempti. Nors metų virsmas iš esmės nieko nekeičia (gyvenimas juk tęsiasi toliau!), vis dėlto norisi užbrėžti brūkšnį ir įvertinti – kokia gi ta metų „summa summarum“ (lot. „sumų suma“)?
Vienas sakys: puiku! Kitas: katastrofa… Ir tai daugeliu atvejų priklauso tik nuo požiūrio. Vienas matys vien tai, kas bloga (nes tik tai nori matyti): kyla mokesčiai, akcizai, kainos, smaugia nedarbas, mažas atlyginimas, nepriteklius. Tokiam viskas juoda. O kitas ieškos, kuo pasidžiaugti. Ir ras. Jis šviesiai nupieš tai, kad yra sveikas ir kad sveiki jo vaikai, kad turi galimybę gyventi ne kažkur emigracijoje, o čia, Lietuvoje. Ir kad ta Lietuva graži – savo gamta, miestais, kultūra ir žmonėmis, garsinančiais ją visame pasaulyje. Argi ne garbė gyventi šalyje, užauginusioje auksu žibančius sportininkus Daną Rapšį, Laurą Asadauskaitę-Zadneprovskienę, pasaulio scenas užkariaujančią Asmik Grigorian ar per „Grammy“ apdovanojimų ceremoniją triumfavusią dirigentę Mirgą Gražinytę-Tylą? Žinoma, garbė. Ir šito net didžiausias pesimistas nenuneigs. Kaip ir to, kad, jei tik bus noro, visada rasis priežasčių pasidžiaugti.
Visai neseniai nuklausiau dviejų senukų pokalbį. Jis: „Su šventėm…“ Ji: „Su šventėm!“ Jis: „Prastos šventės, be sniego…“ Ji: „Geros šventės! Be sniego – užtat neslidu ir kojos sveikos.“ Taigi dar kartelį pasikartosiu: viskas priklauso nuo požiūrio. Tad į viską – kuo pozityviau!
