Šeštadienį surengtame pėsčiųjų žygyje „Plechavičiaus keliu“ dalyvavo 250 žygeivių. Didžioji dalis jų, įveikusių 26 kilometrų kelią nuo generolo Povilo Plechavičiaus tėviškės Bukončių iki buvusios Sedos komendantūros, – jaunieji šauliai.
Simbolinis kelias
Žygyje dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) vadas pulkininkas Linas Idzelis, Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vadas Julius Svirušis, Generolo Povilo Plechavičiaus 6-osios rinktinės vado pavaduotojas Gytis Valavičius iš Šiaulių, Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus direktorius Ričardas Žilaitis iš Kauno, taip pat – grupė Generolo Plechavičiaus karių sąjungos vyrų iš Vilniaus.
Žygį „Plechavičiaus keliu“ organizuoti pradėjo Generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo labdaros ir paramos fondas. Dabar šią garbę jis perleido LŠS Žemaitijos 8-ajai rinktinei ir Kauno kadetų licėjui.
Žygyje dalyvavęs LŠS vadas pulkininkas L. Idzelis kalbėjo: „Simbolinis kelias – nuo tėviškės Bukončiuose iki Sedos komendantūros. Būdamas Komendantu generolas gynė Sedą ir ką tik nepriklausomybę atgavusią Lietuvos valstybę nuo bolševikų ir bermontininkų. Pasitelkęs karinį išsilavinimą ir Pirmojo pasaulinio karo patirtį jis vadavo Mažeikius, Telšius, Skuodą, Sedą ir kitus Žemaitijos miestelius. Visada stengiuosi pats nueiti Plechavičiaus kelio kilometrus.“
„Kai kiti dvejojo, jis veikė“
Generolo vardu pavadinto kadetų licėjaus direktorius R. Žilaitis akcentavo P. Plechavičiaus atminimą ir visus vienijančią žygio dvasią: „Istorija mena jį kaip tvirtą žmogų. Kai buvo sunku, jis neatsitraukė. Kai kiti dvejojo – jis veikė. Visą maršrutą lydėjau akimis tuos pačius laukus, miškus ir klausiau savęs: kas buvo tokio, kad Povilas Plechavičius, grįžęs į Lietuvą 1918 metais, stojo ginti savo kaimynų, jų trobų ir Žemaitijos?“
Iš Marijampolės atvykęs Raimondas Talat-Kelpša žygyje dalyvauja antrą kartą. Jo sentimentai šiam kraštui – iš senelio Vlado Talat-Kelpšos, kažkada gyvenusio Sudintų kaime, 1919 m. baigusio karininkų kursus.
„Senelis pažinojo generolo brolį Aleksandrą Plechavičių, nes tarnavo 5-ame pulke, kurio vadas buvo pulkininkas Aleksandras. Marijampolė toli nuo Sedos, bet norisi pagerbti iškilių mūsų tautos vyrų atminimą“, – kalbėjo svečias.
Bukontiškiai vadina savaip
Iš sostinės į Sedą atvyko ir keturi vyrai – Generolo Plechavičiaus karių sąjungos atstovai. EidividasPraleika, grįžęs su pirmaisiais, įveikusiais visus žygio kilometrus, pasakojo: „Ten, kur vyksta koks sujudimas Generolo vardu, mes stengiamės dalyvauti. Šiaip esame vyrų choro „Aidas“ dainininkai, savo repertuare turime ir atliekame Plechavičių himną… Smagu čia eiti. Ir dovanų gavau – Generolo portretą. Pakabinsiu garbingoj vietoj.“
Alvydas Pralgauskas iš Bukončių liko patenkintas savo pasiektu rezultatu: „Suprakaitavau, sušilau, bet įveikiau kelią su pirmaisiais nuėjusiais.“
Be to, generolo kraštietis pastebėjo: „Nežinau, kada tas pavardes pailgino, bet mūsų kaime visada sakė ir dabar tebesako – Pliekos, Plieka. Niekas Plechavičiais nevadino. Sovietų laikais Pliekos buvo labai apjuodinti, bet šiaip žmonėse išlikę šviesūs atsiminimai apie jų teisingumą, darbštumą, mokėjimą ūkininkauti, žirgais jodinėti. Garbė Ukrinų žemei tokius didelius vyrus į žmones išleidusiai!“
Nuotr. autorės ir iš organizatorių archyvo
