Užgavėnių Morės deginimo esmė, kad laužo liepsnose kartu su ja pražūva ir žiemos sąstingis. Rietave šiemet mėginta „sudeginti“ ne tik tai, ką simbolizuoja Morė, bet ir tradicinį šio personažo vaizdavimą. Dviejų kūrėjų, kuriuos sieja bendras ryšys su gimtuoju miestu, iniciatyva per ne taip seniai nušurmuliavusią žiemos varymo šventę Morė atgimė visai kitu pavidalu – modernioje meninėje interpretacijoje. Nors kūrėjų keliai šiandien driekiasi skirtingomis kryptimis – viena jų gyvena ir kuria užsienyje, bendras jų darbas tapo ne tik šiuolaikiška tradicinės Užgavėnių Morės versija, bet ir savotišku dialogu apie tapatybę, atstumą ir sugrįžimą prie savo šaknų.
Apie tai, kaip gimė mintis kurti kartu, kūrybos procesą, bendradarbiavimą ir ryšį su gimtuoju miestu, kalbėjomės su projekto autoriais Kristina Supernova (rietaviškiai ją pažįsta kaip Suvorovą) ir Dominyku Radvilu.
– Prisistatykite: kur gimėte, augote, kur baigėte mokyklą, studijavote, kur ir kuo gyvenate dabar?
Kristina: Mano kelio pradžia – Rietave. Čia gimiau ir užaugau, čia baigiau Lauryno Ivinskio gimnaziją. Po mokyklos baigimo išvykau studijuoti į Daniją, kur beveik metus mokiausi koledže. Vėliau, 2010-aisiais, persikėliau gyventi į Vokietiją. Ten, netoli Frankfurto, baigiau bakalauro studijas universitete – studijavau skaitmenines technologijas ir medijų kūrybą. Jau keletą metų gyvenu Berlyne. Ten dirbu ir kuriu kaip menininkė.
Dominykas: Mokiausi Rietave, o meno mokyklą baigiau Plungėje. Vėliau Vilniaus dailės akademijoje studijavau produkto ir interjero dizainą. Turiu įgijęs ir staliaus profesiją. Norėjau ištrūkti iš miesto, pasiilgau gamtos, tad neseniai iš Vilniaus grįžau į Rietavą. Įsidarbinau kūrybiniu darbuotoju Rietavo kultūros centre.
– Prisistatykite kaip menininkai… Kada pirmą kartą pajutote, kad menas Jūsų gyvenime užims svarbią vietą?
Kristina: Sunku įvardyti vieną konkretų momentą, kai pajutau, kad menas mano gyvenime užims svarbią vietą. Kiek save sąmoningai atsimenu, visada į pasaulį ir savo aplinką žiūrėjau šiek tiek kitomis akimis – man buvo svarbios nuotaikos, detalės, žmonių vidinės būsenos. Todėl menininkas manyje neatsirado staiga – jis tiesiog augo kartu su manimi ir vystėsi kartu su mano patirtimi bei pasaulio suvokimu.
Vis dėlto man atrodo, kad mūsų visuomenėje ateina momentas, kai tenka šį vidinį pojūtį įvardyti aiškiau ir pačiam sau pripažinti savo kelią. Ne tik kaip duotybę ar dalį savęs, bet ir kaip sąmoningą pasirinkimą – tam tikrą vaidmenį, kuris apibrėžia tavo vietą ir veiklą pasaulyje. Man šis momentas atėjo prieš beveik penkiolika metų, kai supratau, kad menas bus ne tik svarbi mano tapatybės dalis, bet ir pagrindinis mano gyvenimo kelias – tiek kaip profesija, tiek kaip kūrybinė saviraiška.
Dominykas: Nežinau, ar save laikau menininku. Menininkas – labai plati sąvoka. Esu labiau kūrėjas, dizaineris. Mano kūryboje meninis supratimas susitinka su techniniais sprendimais. Užsiimu nuo interjero dizaino projektų, smulkiosios architektūros projektavimo ir gamybos iki baldų, skulptūros ir tapybos.
Noras kurti, gaminti, eksperimentuoti lydėjo mane nuo mažens. Kartais pasireiškė kaip nerimo jausmas, kaip vidinis variklis, stumiantis į priekį. Prireikė laiko suprasti, kad tai svarbu. Ir tik dabar galiu pasakyti, kad kūryba neatsiejama mano gyvenimo dalis.
– Kas labiausiai formavo Jūsų kaip kūrėjų asmenybes – žmonės, mokytojai, aplinka?
Kristina: Man atrodo, kad žmonės, mokytojai ar aplinka yra tik tam tikros aplinkybės, supančios mus. Žinoma, jos daro įtaką, tačiau nemanau, kad tai – pagrindiniai veiksniai, formuojantys kūrėjo asmenybę.
Man daug svarbesni yra sprendimai, kuriuos pats priimi, ir veiksmai, kuriuos pats darai. Būtent iš jų atsiranda patirtis, reakcijos ir suvokimai, kurie ilgainiui formuoja žmogų. Galbūt tai šiek tiek nestandartinis požiūris, bet aš manau, kad didžiąja dalimi mes patys formuojame savo asmenybę – per pasirinkimus, per tai, į ką kreipiame dėmesį, kas mums įdomu ir kaip reaguojame į pasaulį.
Aplinka, žinoma, egzistuoja ir veikia mus, tačiau man atrodo, kad esminis kūrėjo branduolys vis dėlto „ateina“ iš vidaus.
Dominykas: Labai sudėtingas klausimas. Manau, kad kūrėjo asmenybę formuoja potyriai einant per gyvenimą ir asmeninė perspektyva. Turėjau daug nuostabių mokytojų, negalėčiau išskirti nė vieno. Asmeninis požiūris turi didžiausią įtaką. Labiausiai kūrėjo vaidmeniui mane inicijavo Dailės akademija.
– Jei Jūsų kūrybą reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, koks jis būtų?
Kristina: Smalsumas.
Dominykas: Eksperimentavimas.
– Kokius kūrybinio gyvenimo momentus laikote svarbiausiais?
Kristina: Man svarbiausi kūrybinio gyvenimo momentai nėra būtinai tie, kurie iš išorės atrodo kaip didžiausi pasiekimai. Dažniausiai svarbiausi būna tie momentai, kai yra sunkiausia – kai kyla daugiausia abejonių, kai jauti baimę ar neapibrėžtumą, bet vis tiek nusprendi žengti dar vieną žingsnį į priekį.
Kūrybos kelyje labai lengva užstrigti dvejonėse arba stagnacijoje. Todėl man svarbiausi tie momentai, kai, nepaisant vidinio pasipriešinimo ar baimės, vis tiek pasirenki judėti toliau. Būtent jie, man atrodo, ir formuoja kūrėją.
Dominykas: Ateinančius.
– Kaip dviem buvusiems rietaviškiams gimė idėja sukurti bendrą projektą (Morę) savo gimtajam miestui?
Kristina: Tai buvo Dominyko iniciatyva ir idėja. Jis sugalvojo šį projektą ir pakvietė mane prisijungti. Kai man apie tai papasakojo ir paklausė, ar norėčiau dalyvauti, ilgai nedvejojau – iš karto sutikau. Man pasirodė labai prasminga idėja kartu sukurti ką nors mūsų gimtajam miestui.
Dominykas: Dirbdamas Rietavo kultūros centre pamačiau galimybę prisidėti, suteikti naują formą Užgavėnių personažui, prisijungti prie bendruomenės. Matau naujas iniciatyvas, džiaugiuosi čia užaugęs, jaučiuosi palaikomas, todėl ir kyla natūralus noras prisidėti.
Iškart pagalvojau pasiūlyti Kristinai jungtis prie manęs. Ji idėją priėmė entuziastingai, ir mudu su užsidegimu ėmėmės darbo.
– Kaip vyko kūrybos procesas – ar buvo lengva suderinti vizijas?
Kristina: Su Dominyku tai ne pirmas bendras kūrybinis projektas – anksčiau jau esame kartu įgyvendinę įvairių meno idėjų. Iš patirties žinojome, kad mums gerai sekasi dirbti drauge, kad tokie kūrybos procesai abiem suteikia daug džiaugsmo.
Šį kartą didžiausias iššūkis buvo tik atstumas tarp Lietuvos ir Berlyno. Tačiau ir tai netapo rimta kliūtimi – tiesiog reikėjo suderinti laiką pokalbiams, dalintis idėjomis, reaguoti vienam į kito pasiūlymus ir kartu priimti sprendimus. Taip pamažu gimė ir mūsų projektas „Morė“.
Dominykas: Pažįstame vienas kito darbo stilių, esame abu labai susitelkę į tai, ką darome. Tad projekto įgyvendinimas buvo ganėtinai lengvas ir smagus procesas.
– Ar kurdami projektą pajutote ypatingą ryšį su gimtuoju Rietavu?
Kristina: Žinoma, kurdami šį projektą labai aiškiai pajutome ryšį su gimtuoju Rietavu. Bent jau man asmeniškai tai buvo daugialypė patirtis. Sugrįžo vaikystės prisiminimai – pavyzdžiui, Užgavėnės, kurias švęsdavome dar būdami vaikai. Tai buvo ir naujas žvilgsnis į šią tradiciją iš dabartinės perspektyvos. Man taip pat buvo didelė garbė prisidėti prie kultūrinio gyvenimo Rietave ir sukurti kūrinį savo gimtajam miestui.
– Kokią žinutę norėjote perduoti savo kūriniu?
Kristina: Kalbant apie žinutę, mums buvo svarbu ją labai apgalvoti. Norėjome šiek tiek atsitraukti nuo tradicinio, kartais jau atgyvenusio Morės vaizdavimo kaip „senos bobos“. Mums buvo įdomiau atskleisti gilesnę Morės simboliką – žiemos stagnaciją, tamsą, sąstingį, tą laikotarpį, kai gamta ir žmogus tarsi sustingsta laukdami atsinaujinimo. Todėl siekėme sukurti Morę, kuri išlaikytų šią simbolinę reikšmę, tačiau kartu atrodytų kitaip – šiuolaikiškiau ir vizualiai stipriai. Taip pat mums buvo svarbu, kad kūrinys, nors ir simbolizuoja žiemos pabaigą bei neigiamus reiškinius, vis tiek teiktų žiūrovams džiaugsmo ir įkvėptų šventės nuotaiką.
Dominykas: Asmeniškai aš norėjau kuo greičiau išvaryti žiemą, taip pat atnešti ko nors naujo į seną tradicinę šventę.
– Ar turite naujų idėjų dėl bendrų projektų?
Kristina: Taip, naujų idėjų visada atsiranda. Man atrodo, tai labai natūralus procesas, kuris priklauso nuo aplinkybių ir nuo to, kas vyksta kiekvieno iš mūsų gyvenime bei kūrybos kelyje.
Su Dominyku visada esame atviri naujiems kūrybiniams projektams. Jei atsiranda idėja, kuri rezonuoja su mumis abiem ir atrodo prasminga, ilgai nedvejojame ir imamės ją įgyvendinti.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
