„Smarvė, kuria turiu kvėpuoti, žlugdo emociškai. Būna dienų, kai išėjus į kiemą ir akis, ir gerklę graužia. Smirda nuolat. Intensyvumas pulsuojantis: kartais didesnis, kartais – mažesnis“, – skundžiasi Babrungo kaimo gyventojas dėl „aromato“, kuris į jo gyvenamąją aplinką atsklinda iš karvių fermos.
„Esu terorizuojamas. Komisija po komisijos į mano ūkį važiuoja. Ėmė mėginius, tyrė, jokių pažeidimų nenustatė. Kaimynui tai nepatinka – vos tik pradedu ką nors dirbti, tuoj kviečia tikrintojus. Net greitąją medicinos pagalbą man buvo iškvietęs. Sunku suvokti, kas jam pasidarė“, – kaltinimais į kaltinimus atsako ūkio savininkas.
Priešistorė: skundai ir jų tyrimas
Apie gamybinius kvapus, patenkančius į aplinką iš įvairiausių ūkio subjektų – gamyklų, fermų, sąvartynų, ne kartą esame rašę. Tai itin sunkiai sprendžiama problema, nes žmonės, kurie skundžiasi dėl kvapų, ir tarnybos, kurių kompetencija juos tikrinti, situaciją vertina labai skirtingai – vieni vadovaudamiesi emocijomis, kiti – įstatymais. Net terminą, apibūdinantį šį reiškinį, abi pusės vartoja skirtingą – vieniems tai smarvė, kitiems – gamybiniai kvapai.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Plungė“ 2026 m. kovo 17 d. numeryje (Nr.20)
