Sedos kultūros centre vyko suėjimas: įvyko šokių festivalis „Tu ir aš“, buvo paminėtas Kultūros centro šokių kolektyvo „Jurginas“ dešimtasis gimtadienis.
Praėjus renginio šurmuliui, išsiskirsčius svečiams, mintimis apie kolektyvą pasidalijo „Jurgino“ įkūrėja ir vadovė Vaida Danauskienė.
Gražaus gimtadienio proga pasveikinti „Jurgino“ atvažiavo šokėjai iš Darbėnų – tautinių šokių grupė „Okata“ (vadovė Birutė Bendikienė), Ryškėnų moterų šokių grupė „Raskėla“ (vadovė Vitalija Žalgevičienė), Telšių moterų šokių grupė „Pinavija“ (vadovė Genovaitė Lukauskytė).
Dainomis atėjo Sedos vaikų darželio moterų ansamblis, vadovė Vilma Majauskienė.
Pasveikinti atvažiavo Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rūta Končiutė-Mačiulienė, sveikinimo žodį tarė ir Sedos seniūnė Vita Domarkienė, kuri, beje, šoka Sedos kultūros centro moterų grupėje „Mitrulis“.
Šventę puikiai pravedė Edita Kleinauskienė ir Gediminas Jokubauskas.
– Vaida, kaip tapai sediške ir kokia buvo tavo gyvenimo Sedoje pradžia?
– Esu telšiškė. Į Sedą atvykau 1983 metais. Baigusi Telšių kultūros mokyklos Choreografijos skyrių gavau paskyrimą į Mažeikių rajoną, o rajone buvau nukreipta į Sedos kultūros namus. Jų direktoriumi buvo Vacys Mikutis. Tada mes, darbuotojai, vadinomės metodininkais. Tai ir aš tapau šokių būreliams vadovaujančia metodininke.
Įvairiausių šokių būrelių esu turėjusi. Ir rajono, ir respublikinėse Dainų šventėse dalyvaudavom.
Esu ramaus, sėslaus būdo, tai iš Sedos niekur ir nebeišjudėjau. Čia ištekėjau, čia užaugo trys mūsų sūnūs, kurių vienas – mažasis, groja trombonu Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre. Kadangi šeimoje buvau vienturtė, tai iš Telšių į Sedą atkrausčiau ir savo tėvus. Abu jau palaidojau Grūstės kapinėse. Taigi, jau tikrai esu sediškė.
– Pakalbėkime apie tavąjį „Jurginą“.
– Visada turėjau tylią svajonę: surinkti šokių grupę, kur poros būtų iš tos pačios šeimos, kad kartu išeitų į repeticijas ir kartu pareitų, kad nebūtų priekaištų vienas kitam, kokių nors trukdymų ar draudimų. Jeigu ko nors tikrai nori, žiūrėk, ir pasidaro. Pradžioje buvo tik trys poros: Algis ir Eugenija Mockai, Joana ir Vytautas Ruškiai, Onutė ir Vaclovas Balandžiai.
Susiėjom 2016 metų sausio pradžioje, o jau Vasario 16-ai pašokome „Dirižablį“. Po koncerto, kur, aišku, koncertavo ir kiti saviveiklininkai, priėjo „Rėmolių“ šokėja Laimutė Mažrimienė ir paprašė: „Priimk mane šokti. Nuo jaunumės buvau apkūni ir niekas manęs nekvietė šokti, o visada labai norėjau.“ Sakiau, kad neturiu jai poros, o ji pasisuko į savo porininką „Rėmoliuose“ ir tas sutiko. Taip atsirado dar viena pora – Laimutė Mažrimienė ir Petras Lukošius. Po 7-erių metų Laimutė dėl skaudančių kojų nebegalėjo šokti, tada Petras atsivedė savo žmoną Almą. Porą metų su dideliu noru šoko Adelė Juknevičienė ir Raimondas Pranckevičius. Raimondui staiga mirus, Adelė išsikraustė į Ventą. Vėl liko tik keturios poros. Jeigu kuris sunegaluoja, einu į sceną aš pati arba Kultūros centro direktorius Gintautas Griškėnas.
Šokame savo malonumui, ne konkursams ar dainų šventėms, bet be pasirodymo žiūrovams malonumas sumažėtų. Mums nesvarbu amžius, ūgis ar kūno svoris. Visų šokėjų amžius – septyniasdešimt su pliusu, bet jie visi gyvybingi, smalsūs, paslankūs. Kartu dėliojame repertuarą. Aš atnešu paklausyti muzikos. Jeigu jiems patinka, tada prašo sudėlioti šokį. Jeigu šokėjams muzika ne prie širdies, tai ir pasako, kad tokio šokio jie nešoks. Visada manimi pasitiki, žino, kad sukursiu viską pagal jų galimybes. Iš viso esam išmokę šešiolika šokių, tik vieno jų choreografija yra ne mano.
Iš šono žiūrint gal ir atrodo, kad viskas pas mus paprasta. Bet atsiminti ir šokant nesumaišyti judesių, brėžinių, žingsnių nėra paprasta. Dažnai mūsų vyrai pajuokauja, kad „reikia turėti galvą, ne tik koją“. Ir dar yra bendrystė. Po repeticijų pasėdime prie arbatos, švenčiame visų gimtadienius – ir eilinius, ir jubiliejinius.
– O kaip su parėdais? Per vieną koncertą kelis kartus pakeičiate drabužius…
– Jokių rėmėjų, kurie apmokėtų drabužių siuvimą ar pirkimą, neturime. Tiesa, Kultūros centras nupirko raudoną audeklą suknelėms, kainavo tik pasiuvimas. Šiaip – viskas iš savos kišenės. Pastatom naują šokį, jau, žiūrėk, kuri nors šokėja atsidūsta – „naujų drabužių reikėtų“. Turime net šešis drabužių komplektus. Skirtingų spalvų, skirtingų papuošimų. Esam sutarę, kad turime būti ryškūs, kad drabužių spalva veidus atšviestų. Stengiamės pirkti tokius audinius, kurie nesiglamžo. Turime ir tautinius drabužius, ir languotus liaudiškus. Vyrai turi juodus kostiumus, o prie juodų kelnių keičia marškinius ir aksesuarus.
Viską pasisiuvame, aksesuarus pasidarome čia pat, Sedoje. Turime puikią siuvėją ir mezgėją, auksinių rankų meistrę Vilmą Majauskienę – jos skoniu visiškai pasitikime.
Ir šiaip turiu pasakyti, kad „Jurgino“ šokėjai turi gerą skonį ir yra labai supratingi.
– Kaip jautiesi po 10-čio šventės?
– Po tokių švenčių, po sveikinimų, po glėbio gėlių visada jautiesi pakylėtas. Kaip „Nerijos“ ansamblio dainoje – „Rodos, ir vargo nebuvo, ir skausmo upeliai išdžiūvo“.
O juk džiaugsmo ir yra daugiau negu vargo. Dešimt metų išlaikyti grupėje tuos pačius žmones, manau, yra gerai. Mes jau draugai, mes rūpime vieni kitiems. Ir „Mitrulio“ šokėjos visada geranoriškai nusiteikusios. Ir Sedos darželio dainuojančios moterys papildo mūsų koncertus. Dar važinėsim po kaimų ir miestelių šventes, dar bus daug gerų emocijų…
Tik kad tie mūsų vis daugėjantys meteliai duotų kantrybės ir sveikatos, noro ir galimybių dar pabūti kartu šokyje. Juk tai – neišpasakytas malonumas.
Kalbinu Sedos vaikų lopšelio-darželio „Jurginėlis“ muzikos mokytoją ir ansamblio „Jurginėlis“ vadovę Vilmą Majauskienę.
– Kokia yra „Jurginėlio“ kasdienybė ir šventės?
– Iškart noriu pasakyti, kad nesu ansamblio vadovė. Tik viena iš dvylikos dainuojančių moterų. Darželyje – trisdešimt darbuotojų, dainuoti renkamės dvylika. Įvairaus amžiaus, skirtingo išsilavinimo. Tik direktoriaus pavaduotoja Rasa Milieškienė ir aš turime muzikinį išsilavinimą. Mes visos labai užsiėmusios. Dainuoti renkamės kas antrą dieną 11 valandą. Parašau į grupę ir ateina tos, kurios gali. Kiek ateina, tiek ir dainuojam. Pusvalandį. Kitą kartą gali kitos ateiti, su jomis dainuoju. Esam keturios, kurios galime turavoti – pritarti antru balsu. Mums būtinai reikia atskirai pasimokyti. Kadangi mėgstu melodingas, ritmiškas, smagias dainas, tai tokias ir siūlau dainuoti. Kartais ne visoms patinka, atmetame, ieškau kitos dainos. Mano tikslas – neužsidėti vargo, naštos, atsakomybės. Pirmiausia reikia, kad norėtum dainuoti, kad tai teiktų malonumą. Kai dainuojam publikai, pasitikrinam, ar ir jiems malonu mūsų klausytis. Daug dainų turim žemaitiškais tekstais. Mes repertuare turim gal kokias keturias dešimtis dainų. Nuvažiuojam padainuoti į Žemaičių Kalvariją, Barstyčius, Skuodą, Plinkšes. Dažniausiai į Senelių globos namus. Ateinam į Sedos kultūros centro koncertus. Negalėjo juk „Jurginėlis“ nepasveikinti „Jurgino“. Ansambliui vardo lyg ir nerinkom. „Jurginėlis“ pats atėjo.
– Be ko nebūtų kolektyvo?
– Jei ne darželio direktorės palaikymas, jei ne pavaduotojos ir mūsų dainininkės Rasos Milieškienės kūrybiškumas, nuolatinis skatinimas ir drąsinimas, būtų daug sunkiau išsilaikyti ir dar į žmones išeiti.
Mes nevargstam, kad rinktumėmės repetuoti per atostogas, bet jeigu yra reikalas kur išvažiuoti, be vargo susibėgam pasidainuoti. Mes tiesiog mokam dainuoti ir mums malonu dainuoti. Malonu ir gražiai atrodyti, stovėti ant scenos ir teikti džiaugsmą, bet mes nedainuojam saldžių romansų.
Man patinka Sedoje. Aš čia – jau 42 metai, Skuode gyvenau tik 14 metų. Jaučiuosi reikalinga. Galiu save realizuoti ten, kur gerai jaučiuosi. Mane supa nuoširdūs, kūrybingi, užsidegantys, paslaugūs, malonūs žmonės.
Nuotr. iš Sedos kultūros centro ir asmeninio archyvo
