Šiemet 20 metų, kai Mažeikių rajono kultūros centrai veikia kaip savarankiškos biudžetinės įstaigos.
Ta proga „Santarvė“ kalbino Urvikių kultūros centro direktorę Vitą Černookienę. „Mažais žingsneliais pirmyn“, – šią frazę kaip asmeninį moto pašnekovė kartoja neatsitiktinai.
Jos istorija šiame centre prasidėjo dar tuomet, kai įstaiga tebuvo kitų struktūrų padalinys, o šiandien tai – savarankiška, stipri ir rekordais garsėjanti kultūros erdvė.
Šiek tiek istorijos
Urvikių kultūros centras įsteigtas 2006 m. balandžio 27 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu. Juo buvo patvirtinti ir centro nuostatai, suteiktos asignavimų valdytojo teisės, paramos gavėjo statusas. Tai II kategorijos biudžetinė įstaiga, Lietuvos kultūros centrų asociacijos narė, kultūrinę veiklą vykdanti Reivyčių seniūnijos teritorijoje.
Kadangi per laiką buvo uždaryta didžioji dalis Reivyčių seniūnijos teritorijoje veikusių švietimo įstaigų, Urvikių kultūros centras yra viena svarbiausių išlikusių kultūros įstaigų, kurioje kaimo jaunimas ir vyresnieji gyventojai turi galimybę susirinkti, pabendrauti, dalyvauti sporto, kultūros renginiuose, poilsio vakaruose, profesionalių atlikėjų koncertuose.
Gyvenimas virte verda
Urvikių kultūros centro darbuotojai neapsiriboja vien savo kaimu, bet sugeba sujungti ir aplinkinius kaimus, miestelius, Mažeikių miestą. Taip pat aktyviai bendrauja su kitais Lietuvos kultūros centrų asociacijai priklausančiais nariais, Latvijos kultūros centrais, bendruomenėmis, keičiasi koncertinėmis programomis, palaiko šiltus, dalykiškus santykius su seniūnijos darbuotojais bei bendruomene.
Patyrusių, jaunų, kvalifikuotų darbuotojų dėka įstaiga pritraukia lėšų, randa privačių rėmėjų, dalyvauja projektinėje veikloje.
Kultūros centro teritorijoje organizuojami įvairaus pobūdžio renginiai – festivaliai, parodos, kolektyvų koncertinės išvykos, profesionalios ir pramoginės muzikos koncertai, seminarai, sportinės varžybos, viktorinos, vakarojimai, diskotekos, kiti renginiai.
Buvo nemažai sumaišties
- Černookienė mielai sutiko su „Santarvės“ skaitytojais pasidalyti mintimis bei įspūdžiais apie darbą Urvikių kultūros centre.
Jos kelias šioje įstaigoje prasidėjo nuo renginių organizatoriaus pareigų. Tuo metu kultūros darbuotojai gyveno savotiškoje nežinioje: įstaiga priklausė tai Mažeikių savivaldybės kultūros namams, tai Reivyčių seniūnijai.
„Buvo daug sumaišties – darbuotojai priklausė vieniems, pastatai – kitiems“, – prisiminė ji.
Lūžis įvyko 2006-ųjų spalį, kai rajone buvo įkurtos atskiros biudžetinės įstaigos.
Laimėjusi konkursą vadovo pareigoms eiti, pašnekovė ant darbo stalo iš karto pasidėjo „kompasą“ – tris žodžius – „Atsakomybė. Komanda. Rezultatas“. Šiais kertiniais principais ji vadovaujasi iki šiol, jau du dešimtmečius.
Laisvė kurti ir tobulėti
Pasak V. Černookienės, įstaigai tapus savarankiška, atsakomybė išaugo šimteriopai.
„Žinojau, kad niekas neateis ir nepasakys, ką daryti. Viską turėjai imti į savo rankas: nuo pirmojo įsakymo parašymo ir personalo suformavimo, iki iniciatyvų, kaip išgyventi, kaip papuošti aplinką, kaip pritraukti lankytoją“, – pasakojo direktorė.
Jos teigimu, savarankiškumas atvėrė duris, apie kurias anksčiau buvo galima tik svajoti. Gavus paramos gavėjo statusą, prasidėjo aktyvus projektinis darbas. Vadovė su dėkingumu prisimena bendradarbiavimą su Šiaurės vakarų Lietuvos vietos veiklos grupe ir jos tuometine vadove Loreta Rubežiene.
„Mokymai ir seminarai per laiką tapo realiais pokyčiais: 2008-aisiais Kultūros centras pasipuošė naujais langais ir durimis, vėliau Kultūros centro viduje buvo įrengti tualetai, sutvarkytas šildymas“, – priminimais dalijosi pašnekovė.
Kiekvienas laimėtas finansavimo projektas buvo tarsi šviežio oro gurkšnis, skatinęs kurti toliau.
Galima išsiskirti tradicijomis
Nors Urvikiai negali pasigirti gilia istorine praeitimi ar gausiais paminklais, V. Černookienė drauge su savo komanda rado būdą, kaip kaimo bendruomenę paversti išskirtine.
„Jei neturime istorinių įžymybių, reikia išsiskirti tradicijomis“, – įsitikinusi ji.
Būtent siekis būti kitokiems atvedė prie ambicingos minties – siekti Lietuvos rekordo. Prieš 4 metus prie Kultūros centro iškilo Velykų simbolis – milžiniškas margutis. Daugiau nei toną sveriantis, per 7 metrų aukščio milžinas tapo ne tik Urvikių puošmena, bet ir įrodymu, kad mažo kultūros centro darbuotojai gali padaryti didelius darbus, įgyvendinti ambicingus sumanymus.
Patvirtintas sertifikuotas paveldas
Dar vienas Urvikių kultūros centro „arkliukas“ – edukacinė programa „Duonos kelias“, kuriai šiemet sukanka 10 metų.
„Prisimenu, kaip ilgai buvo ieškoma to vienintelio, išskirtinio recepto, kaip rūpestingai buvo renkami autentiški rakandai. Nors vizija jau seniai gulėjo popieriaus lape, jai įgyvendinti reikėjo ne tik lėšų, bet ir atsidavusios komandos“, – kalbėjo V. Černookienė.
Šiandien ši programa – populiarumo viršūnėje, o 2023-iųjų balandį centre kepamai paprastai ruginei duonai buvo suteiktas Tautinio paveldo produkto sertifikatas.
Pašnekovė įsitikinusi, kad tai – aukščiausias įvertinimas, įrodantis, kad dirbama ne veltui.
Į Urvikius pajusti šviežios duonos kvapo ir pažinti jos kelio nuo grūdo iki krosnies plūsta svečiai iš visos Lietuvos bei užsienio, ypač jaunuoliai, dalyvaujantys „Erasmus“ programose ir atvykstantys į Mažeikių miesto bei rajono mokyklas.
„Ši edukacija – tai ne tik kulinarija. Tai pagarba mūsų šaknims ir kūrybiškumo pamoka kiekvienam“, – tvirtino pašnekovė.
Sieks naujo rekordo
Kaip dar vieną išskirtinį renginį V. Černookienė išskyrė senųjų amatų festivalį „Nuo žolynų iki klojimo…“.
Jame atgyja senoviniai šienapjūtės papročiai: žvanga dalgiai, kvepia šienas, pinamos tradicinės žolynų pynės. Festivalyje dalyvaujančios komandos rungiasi pjaudamos dalgiais, daužydamos pradalges ir kraudamos kupetas, o jauni ūkininkai noriai perima senolių patirtį.
Pasak pašnekovės, šiais metais renginys bus dar išskirtinesnis, nes ketinama siekti dar vieno rekordo: planuojama nupinti žolynų pynę, kurios ilgis būtų matuojamas ne metrais, o kilometrais.
„Tai renginys, kur tautiniai drabužiai, senovinės dainos ir bendras darbas griebia už širdies, sujungia žmones į vieningą, patriotišką bendruomenę“, – kalbėjo V. Černookienė.
Nieko nėra neįmanoma
Pašnekovė teigė, kad didžiuojasi ne tik „Duonos keliu“, bet ir žmonėmis, garsinančiais Urvikių vardą. Pavyzdžiui, folkloro ansamblis „Ašvija“ net 3 kartus garbingai atstovavo Urvikiams ir Mažeikių rajonui Dainų šventėse. Gerą nuotaiką renginiuose kuria visoje Lietuvoje žinoma gyvo garso grupė „Po stogu“ bei muzikinis kolektyvas „Penki vėjai“. Direktorė didžiuojasi ir visais centro darbuotojais – iš viso Urvikių kultūros centre yra 12 etatų.
„Čia dirba kur kas daugiau nei tiesiog darbuotojai. Esame viena didelė šeima. Labiausiai džiugina kolegų visapusiškumas: pas mus meno vadovas ne tik meistriškai virpina akordeono klavišus, bet prireikus, kaip ir kiti darbuotojai, tampa puikiu staliumi ar elektriku“, – džiaugėsi V. Černookienė.
Be to, kolektyvo nariai yra savo aplinkos šeimininkai – suremontuoja sceną, išdažo sienas, sukala tai, kas sulūžo.
„Tas nuoširdus noras „verstis per galvą“ dėl bendro tikslo, pasipuošti savo kampą ir draugiškai petys į petį dirbti visus ūkio darbus, manau, yra mūsų centro stiprybė. Mes ne tik kuriame kultūrą – mes ja gyvename“, – teigė pašnekovė.
Nėra tik pastatas
Žvelgdama į nueitą kelią, V. Černookienė neslepia – grįžti į praeitį, į priklausomybę nuo didesnių centrų ji nenorėtų.
„Šiuo metu nieko nereikia draskyti. Kiekvienas kultūros centras per dvidešimt metų sukūrė savo veidą, papročius ir tradicijas. Esame skirtingose vietose, bet visi nešame kultūrą“, – teigė V. Černookienė, dėkodama rajono politikams už supratingumą ir stabilumą.
Pasak jos, šiandien Urvikių kultūros centras nėra tik pastatas – tai vieta, kurioje drąsios idėjos, nušviestos tikėjimo ir sunkaus darbo, virsta realybe, o kiekvienas mažas žingsnelis veda į didelį, visą bendruomenę jungiantį rezultatą.
Nuotr. iš Urvikių kultūros centro archyvo
