Gimimo vieta – svarbus mūsų gyvenimo veiksnys. Ir ne tik dėl aplinkos, kuri mus vienaip ar kitaip formavo, faktų, žinių ir pasakojimų, susirinktų dar vaikystėje ar jaunystėje. Istorikui tai reikšminga ir dėl to, kad žmonės, kolegos, skaitytojai, žinantys apie jo gimtinę, stengiasi papasakoti viską, kas su ta gimtine susiję.
Šį savo straipsnį noriu pradėti „iš arčiau“ – nuo savo studentų. Ir tik paskui papasakoti, kaip Repšių dvarelio ir jo šeimininkų istorija ataidi atkartodama ten gyvenusių žmonių kasdienybę, šventes, giminystės ryšius ir kultūrines sąsajas.
Ekskursas į netolimą praeitį
Anksčiau susipažindamas su Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentais mėgdavau jų paklausti, iš kur yra atvykę, kodėl pasirinko su menais susijusią specialybę. Antras klausimas, matyt, yra lengvesnis, nes į jį visi atsakydavo iš karto ir tiksliai. Atsakymuose dėl gyvenamos vietos jausdavosi aptakumas. Pavyzdžiui, pasako studentas, kad yra iš Panevėžio. Aš, prisiminęs savo kurso draugą Broniuką, pradedu teirautis, iš kurio miesto rajono esąs. Tada paaiškėja, kad studentas – ne panevėžietis, o uteniškis. Man pasidaro įdomu, kaip ten dabar atrodo pirmos moters poetės, rašiusios lietuviškai, Karolinos Praniauskaitės kapavietė, nes ji per savo seserį susipažino su Sedoje raštininkavusiu poetu, būsimu vyskupu Antanu Baranausku. Pasirodo, kad studentas yra ir ne uteniškis, o iš Leliūnų miestelio, kuris nuo rajono centro nutolęs daugiau nei dešimt kilometrų.
Kai paklausi, kodėl pradėjo nuo taip toli, atsako manęs, kad aš vis tiek nežinosiu Leliūnų… Pasiteiravus apie jų dvaro pastato būklę, istorizmo laikotarpio bažnyčią, nustemba ir jau studentui tampa įdomu, ar aš nebūsiu jo kraštietis.
Nieko nuostabaus, nes ir mano ne vienas kurso draugas pasisakydavo, kad yra kilęs ne iš kokio kaimo, o rajono centro. Albinas visada save įvardydavo šilališkiu, nors jam iki miesto buvo 6 kilometrai.
Ilgą laiką maniau, kad Dalia yra iš Pasvalio, bet kai ji neseniai padovanojo dvi puikias savo knygas apie gimtuosius Manikūnus, supratau, kad rajono centre ji yra tik baigusi vidurinę. Nors galiu pateikti ir kitokį pavyzdį. Vienu kursu aukščiau už mane besimokęs istorikas vis pabrėždavo, kad yra ariogališkis. Tuo jis labai didžiuodavosi. Jo niekas beveik nevadino nei vardu, nei pavarde, nes visiems jis buvo Ariogala.
Apie Padvarninkus, draugus ir tyrėjus
Pats esu gimęs Padvarninkų kaime, 2 km nuo Sedos centro. Dabar ir mano gimtinė įeina į miestelio (juridiškai miesto) teritoriją, bet tėvai pačioje Sedoje namą pasistatė ir persikėlė į jį gyventi, kai man buvo pusė metų, todėl Padvarninkams neturiu didelių sentimentų, nes užaugau Sedos buvusios kepyklos kamino paunksmėje. To ir neslepiu, bet labiau visus nustebinu, kai pasakau, kad esu gimęs Sedos rajone, o ne Mažeikių rajone.
Taip vienam kitam užkliūva Padvarninkų, Sedos, Mažeikių vardai. Kartais kas pasiteirauja, kuriam dvarui priklausė Padvarninkai. Bet ir išvardijus krūvą iškilių Gadonų, vis vien ši pavardė retam ką sako. Nors tai būta iškilios giminės ne tik Žemaičiuose. Tie, kurie įsimena Sedą ir Mažeikių rajoną, kartais mane maloniai nustebina.
Prisimenu, kaip dar studijų laikais, po paskaitų, pas mus užsuko gretimame kambaryje gyvenęs jau minėtas Broniukas ir paklausė, ar gavau laikraštį „Literatūra ir menas“. (Tais laikais tik anksti, prieš paskaitas arba vėluodami į jas, kai tik atveža spaudą, nubėgusieji į spaudos kioskelį galėdavo jį nusipirkti.)
Papurčius galvą, jis atvertė straipsnį, kuriame rašoma apie Sedą. Tuoj visų kambariokų akys susmigo į Česlovo Kudabos tekstą, kuris vadinosi „Užtarkime miestelį“. Jame buvo pateikti istoriniai vietovės duomenys ir vaizdžiai aprašytos Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato paminklų dirbtuvės, įsikūrusios sename magazino (buvusio grūdų sandėlio) pastate, ir kaip šalia jų gyvenantys žmonės kenčia nuo ištisomis paromis granitą džirenančių pjūklų garsų, o dienomis – nuo dulkių debesų, kylančių šlifuojant paminklus.
O visai neseniai paskambino prof. dr. Adomas Butrimas ir papasakojo, kad Tartu universiteto dokumentuose jis rado įrašą, jog ir Liubomiras Gadonas yra gimęs Sedoje 1831 m. gruodžio 31 d. Dažniausiai jo gimtine nurodomas Skuodas.
Tada prie Telšių pavieto 1831 m. sukilimo prezidento, bajorų vado Vladimiro ir Žemaitijos tyrėjo Mykolo Gadonų galėtume pridėti ir Liubomirą, kuris buvo dešinioji kunigaikščio Adomo Čartoriskio ranka ir protas emigracijos Prancūzijoje metu. Iš jo paruoštos giminės genealogijos matome, kad ir Dionizas Poška (Paškevičius) yra kilęs iš šios giminės, nes jo senelė buvo Gadonaitė. Gal iš šios giminės jis paveldėjo domėjimosi praeitimi poreikį ir pagarbą rašto kultūrai. Juk ir Vladimiras, ir Mykolas Gadonai yra tyrę bei išleidę knygų apie Žemaitiją.
Deja, Sedos RKB (Romos katalikų bažnyčios – red. past.) krikšto registracijos knygoje, peržiūrėjus 1831–1832 m. įrašus, nepavyko rasti, jog šios apeigos Liubomirui būtų atliktos Sedoje. Yra išlikusi ir tų metų analogiška Skuodo bažnyčios knyga. Gaila, bet internete jos nepavyko atsiversti.
„Komedijėlė“ Repšių dvare
Galėčiau pateikti krūvą pavyzdžių, atskleidžiančių, kiek įvairios medžiagos, nuorodų sulaukiu iš žinančiųjų, iš kur esu kilęs. Suprantama, kad visokių paklausimų būna kelis kartus daugiau.
Prie įdomiausių man atsiųstų dokumentų priskirčiau meno istorikės dr. Gabijos Surdokaitės-Vitienės iš Varšuvos nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyriaus parvežtą Repšių dvare Kalėdų proga vaikų rengtos šventės programą. Ji vadinasi Komedijėlė (Szopka). Kadangi daugeliui tai sunkiai pasiekiamas dokumentas, o jis yra svarbus ne tik lokalinės istorijos tyrimams, tai apžvelgsiu detaliau.
Programos įžangoje nurodoma, kad pas ponus Jų Malonybes Liudvikus (suprask, kad neapeinama ir jo žmona) Plavskius 1916 Viešpaties metais gruodžio 26 dieną Repšių dvare, prie Varduvos, per šventę bajoriškai publikai viešai bus rodomas keturių paveikslų dialogas arba komedija „Kristaus gimimas ir Erodo mirtis“. Toliau yra išvardijami personažai ir jų vaidmenų atlikėjai.
Žiaurų karalių Erodą vaidins Vicio W., liūdną jo žmoną – Janka K., karalius: Arabijos – Cześ. L., Nubijos – Bronek K., Egipto – Janek Pl., velnią – Acik Pl., angelą – Julcia P., išminčių (?) – Placysia P., kareivį – Leś. Pl., Giltinę – Lasia P.
Pranešama, kad antroje programos dalyje bus išdaigos arba įvairūs gyvenimo atvejai, kurių nuo pat pradžios galima klausytis atsipalaidavus. Šios dalies veikiantys asmenys bus šie: krokuvietė – Julka K., graži moteris (originale įvardyta boba) – Placysia P., rinkėjas – Cześ. L., tingus Antekas – Janek. Pl., velnias – Acik Pl.
Programos metu taip pat bus deklamuojama A. F. Vyspianskio (Wyśpiański) „Kalenda“. Atlikėjos: Julija Paltarokas ir Janina Kislowska. O programos pabaigoje choras atliks „Boźe coś Polskę!“ (Dieve, laimink Lenkiją!).
Kuo svarbus iš dokumentas?
Tai įdomus ir informatyvus pirminis šaltinis, leidžiąs suvokti jau tuo metu nuo istorijos arenos palaipsniui nueinančios bajorijos Kalėdų šventės vieną iš akordų. Jis parodo teatro svarbą dvarų kultūrai, plėtotą jau ne vieną šimtmetį, kai žiemos vakarais statomuose spektakliuose vaidindavo ne tik ponai, jų tarnai, bet ir vaikai.
Teatras buvo svarbi jaunųjų atžalų ugdymo priemonė, skatinusi jų kūrybingumą, lavinusi atmintį, formavusi bendrystę. Juk reikėdavo išmokti savo vaidmenis, pasirūpinti sceniniais rūbais, dekoracijomis. Repšių dvare vaidino tik vaikai, kurių tėvai jau po Kūčių ir Kalėdų susirinko pratęsti šventės.
Kūčios yra šeimos šventė, todėl ji būdavo švenčiama dvare su artimaisiais ir dažniausiai kartu su tarnais. Po to jau galima aplankyti kaimynus ir bičiulius. Nežinau, kur tuo metu gyveno Paltarokai, bet Kislauskai turėjo dvarelį netoli Ukrinų, anot fotografo Jono Strazdausko, Bukančiuose.
Be šeimininkų trijų berniukų – Jono, Artūro ir Leslovo, – dar vaidino ir Vytautas V. bei Česlovas P. Tai leidžia daryti prielaidą, kad šventėje tikrai dalyvavo ne mažiau kaip 5 šeimos. Suprantama, kad galėjo būti ir kitų svečių. Bet nereikia užmiršti, jog tai vyko Pirmojo pasaulinio karo metais, o Lietuva buvo okupuota kaizerinės Vokietijos. Galima manyti, kad svečių neturėjo būti daug, nes okupantai ribojo judėjimą.
Įdomu, kad jau po įvykusio Didžiojo Vilniaus seimo ir artėjant prie Vasario 16-osios, bajorams, išaugusiems lenkiškos kultūros dvasioje, Lenkija buvo artimesnė. Todėl pasirodymą užbaigia prašymu, kad Dievas laimintų Lenkiją.
Tapatybės paieškos
Nacionaliniu pagrindu susikūrus Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, bajorams buvo sunku apsispręsti dėl savo tapatybės. Pavyzdžiu gali būti ir Plavskiai.
Anelės Plavskienės mergautinė pavardė – Milvydaitė. Jos mama Vanda buvo kilusi iš vokiečių kilmingųjų Grossų, tėvas Severinas – 1863–1864 m. sukilimo Telšių paviete vadas.
- Plavskienės mirties registracijos įraše nurodyta, kad ji mirė 1936 m., būdama 58 m. amžiaus, o liepos 27 d. palaidota Ukrinuose.
Bažnyčios patarnautoja Ona Rudnickienė (1925–2010), kuri dar prisiminė Plavskius, paaiškino, kad kapavietė yra neišlikusi. (Dėkoju Ukrinų bibliotekininkei Valdai Muravjovienei už Rudnickienės vardo patikslinimą ir jos gyvenimo metų duomenis – P. Š.).
- Rudnickienės paklausus, kur yra palaidota Plavskienė, ji parodė Kislowskos kapą. Onos manymu, netoli buvusi palaidota ir Plavskienė. Ji dar prisiminė, kad ponios vyras gyveno ilgiau ir buvo ištremtas pirmu vežimu.
Ruošdamas knygą „Viekšniai: istorija ir kultūra“ (2013), radau Milvydų dokumentų. Paminėsiu tik trejetą svarbesnių, kurie papildo mano straipsnyje „Tarpukario dvarų kultūros pėdsakai Repšiuose“ skelbtus duomenis. Šis straipsnis buvo publikuotas knygoje „Žemalė – D. Poškos gimtasis kraštas“ (2007).
Ką pasakoja krikšto dokumentai
Iš surastų dokumentų sužinome ne tik tikslią A. Milvydaitės-Plavskienės gimimo datą, bet ir tai, kad ji buvo pakrikštyta dviem vardais, dar turėjo brolį iš pirmos tėvo santuokos.
Viekšnių krikštų registracijos knygoje skaitome, kad 1872 m. vasario 27 d. vietinis klebonas Juozapas Zaleskis pakrikštijo vaiką Kazimiero vardu. Jo tėvai buvo bajorai Milvydai – Stanislovas Pranas (skliausteliuose įrašyta, kad su dviem vardais) ir Valerija Laucevičiūtė. Vaikas gimė 1872 m. vasario 21 d. Viekšnių miestelyje.
Tas pats klebonas, tik dar priduriama, kad ir dekanas, 1877 m. birželio 28 d. pakrikštija Anelę Magdaleną. Jos tėvai buvo bajorai Milvydai – Stanislovas Leonardas (antrasis vardas nubrauktas ir virš jo užrašyta „Pranas“) ir Vanda Kunigunda Grossaitė. Dukra gimė 1877 m. gegužės 27 d. Viekšniuose.
Sūnaus krikšto tėvai buvo tik du bajorai – Viktoras Milvydas su netekėjusia Vincenta, Stanislovo Cvipavičiaus ar Cvinavičiaus dukra. Vandai, suteikiant šį sakramentą, neapsieita be asistentų. Jos krikšto tėvai buvo kilmingieji Pranas Bogužas su Stanislava, valstybės tarėjo Aleksandro Daugirdo žmona, bei Viktoras Milvydas su Celina Grossaite.
Matome, kad Grossų svoris buvo didesnis nei Milvydų, nes jų atstovai vyrauja krikštijant Anelę Magdaleną.
Celinos, kaip ir Vandos Kunigundos bei dviejų seserų, atidavusių ranką Daugirdams, mama buvo Ona Bogužaitė. Milvydams atstovauja tik Viktoras. Ši giminė buvo kilusi iš Pavandenės parapijos, kur Barzdžiuose turėjo dvarelį.
Stanislovas Pranas buvo baigęs Maskvos universitete mediciną ir Viekšniuose dirbo gydytoju. Grossai, kurie dažniausiai įvardijami dvarininkais, valdė du dvarus – Repšių ir Žemalės. Anelė Magdalena tikriausiai augo viename iš šių dvarų, nes tėvas mirė 1877 m. rugpjūčio 15 d., kai dukrai buvo kiek daugiau nei du mėnesiai.
- P. Milvydo antras vardas dukters krikšto metrikoje 1879 m. iš Leonardo pataisytas į Praną, gavus patikslinimą iš vyskupijos kurijos archyvo. Tai rodo, kad dokumentai buvo tvarkomi ir po asmens mirties. Dažniausiai jų tikslinimu būdavo susirūpinama perimant paveldėjimą.
Be to, dar matome, kad A. M. Plavskienės mirties registracijos įraše neteisingai nurodomas jos amžius. Ji mirė ne 58 metų, o eidama 60-tuosius – t. y. sulaukusi 59-erių.
Bus daugiau.
Nuotr. iš J. M. Vitkausko asmeninio archyvo
1939 m. L. Plavskio tremties byla iš LYA VRM archyvo
Autorius – J. Plavskis. Varšuvos nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyrius, ZAM-981
Nuotr. iš M. Biržiškos knygos „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ (1938)
