Jos darbai buvo įteikti Nyderlandų karalienei Beatričei, JAV prezidentui Džordžui Bušui ir Ukrainos prezidentui Viktorui Juščenkai. Jos sukurtu Auksiniu scenos kryžiumi kasmet apdovanojami geriausi Lietuvos teatro kūrėjai.
Ir vis tik dailininkė Rūta Ničajienė pabrėžia, kad svarbiausi jos kūrybinio kelio žingsniai buvo žengti Mažeikiuose. Nors menininkė gimė Vilniuje, būtent Mažeikiuose prabėgo reikšmingi jaunystės metai – čia ji mokėsi, dirbo ir ryžosi pirmiesiems kūrybiniams iššūkiams, vėliau atvedusiems į tarptautinį pripažinimą.
Metalo plastika – svarbiausia kūrybos sritis
Per ilgus kūrybos metus R. Ničajienė išbandė įvairias veiklas – dirbo dizainere, fonų dailininke animacijos studijoje, dailės mokytoja Mažeikių Gabijos gimnazijoje, tačiau svarbiausia jos kūrybos sritimi visada išliko meninis metalo apdirbimas. Šios specialybės ji mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, vėliau studijas tęsė Lietuvos dailės akademijoje, nuo 2013 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Nuo 1989 m. parodose dalyvaujanti menininkė kuria kamerines skulptūras, juvelyrikos dirbinius ir medalius. Per daugiau nei tris kūrybos dešimtmečius ji ne kartą pelnė tarptautinių įvertinimų, o profesinę patirtį kaupė dirbdama Kauno „Dailės“ kombinate, bendrovėje „Medalis“, animacijos studijoje „Vosinta“, vėliau – kurdama vaškinius etalonus Vilniuje.
Šiuo metu Vilniuje gyvenanti dailininkė savo profesiniame kelyje sujungė dailę, pedagogiką ir metalo plastiką. Jos sukurti proginiai medaliai, juvelyrikos dirbiniai ir monetų projektai sulaukė pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Autoriteto žodžiai tapo savotišku iššūkiu
- Ničajienė prisipažino, kad ši kūryba nebuvo iš pat pradžių suplanuotas gyvenimo kelias. Lemiamu postūmiu tapo studijų metai Telšiuose, kai dėstytojas profesorius Romualdas Inčirauskas pateikė beveik retorinį klausimą: kaip dirbti tai, kas patinka, ir iš to pragyventi. Šiuos žodžius studentė priėmė kaip savotišką iššūkį.
Pasak „Santarvės“ pašnekovės, vaikystėje ji svajojo apie drabužių modeliavimą, tačiau likimas pakrypo kita linkme. Po nesėkmingo bandymo įstoti į trikotažo specialybę būsimai menininkei buvo pasiūlyta rinktis metalo specialybę.
„Nieko nenutuokiau apie plaktukus, metalą ar juvelyriką. Dėstytojai pasakė: megzti jau moki, gal nori išmokti ko nors naujo?“ – prisiminė R. Ničajienė.
Nors iš pradžių ši sritis buvo visiškai nepažįstama, merginai padėjo kūrybiškumas ir erdvinis mąstymas. Palaikoma mokytojo Alberto Juodeikio, ji sėkmingai įveikė stojamuosius egzaminus ir labai džiaugėsi galimybe pasukti iki tol nepažintu keliu.
Miestas, kuriame gimė svarbūs prisiminimai
- Ničajienė gimė Vilniuje, tačiau svarbi jos gyvenimo dalis prabėgo Mažeikiuose. Pasak menininkės, mūsų miestas jai pirmiausia asocijuojasi su žmonėmis, draugais ir daugybe prisiminimų.
„Visos gatvės, gatvelės, namai ir kiemai, pilni istorijų bei vardų“, – „Santarvei“ sakė pašnekovė.
Ji prisiminė vaikystės draugus, kaimynus, kartu praleistą laiką ir žiemas, kai Senamiesčio parko tvenkinys virsdavo čiuožykla. Kartais čiuožykla būdavo įrengiama ir daugiabučio namo kieme, o vaikai čiuožinėdavo skambant naujausioms grupės „ABBA“ dainoms.
Menininkė su šypsena prisiminė ir tai, kaip vaikai padėdavo iškrauti į vaistinę atvežtus vaistus, o vėliau pasidalydavo „atlygį“ – hematogeno plyteles ir vitamino C su gliukoze pakuotes.
„Prisimenu šviesiaplaukę auklėtoją Genutę iš vaikų darželio „Saulutė“. Prisimenu savo mokytojus: pirmąją pradinių klasių mokytoją Danutę Stančienę, įtraukusią visus mokinius į šokį, Mažeikių sporto mokyklos trenerį Juozą Žiaukrą, pakvietusį treniruotis ir išmokiusį nebijoti varžytis bei pralaimėti, taip pat auklėtoją Martyną Janušką, kuris mano piešiniuose ir dekoracijose pastebėjo originalumą“, – vardijo R. Ničajienė.
Pirmieji svarbūs kūrybiniai laimėjimai prasidėjo Mažeikiuose
Gyvendama Mažeikiuose Rūta ryžosi dalyvauti Lietuvos banko organizuotame konkurse, skirtame Jono Basanavičiaus 150-osioms gimimo metinėms. Apie jį sužinojo iš sesers Rasos vyro Virginijaus, kuris konkurso skelbimą aptiko Mažeikių rajono laikraštyje.
Iš pradžių menininkė abejojo, ar apskritai verta bandyti. Jai atrodė, kad tokiuose konkursuose dalyvauja tik skulptoriai vyrai, todėl vilčių laimėti beveik nebuvo. Vis dėlto ji nusprendė pabandyti ir ėmėsi kruopščiai rengti projektą – rinko medžiagą, ieškojo idėjos, kūrė eskizus.
Pagal jos sukurtą projektą buvo nukaldinta proginė 50 litų moneta, skirta Jono Basanavičiaus 150-osioms gimimo metinėms. Pasak R. Ničajienės, ji tikriausiai buvo pirmoji moteris Lietuvoje, pagal kurios projektą Lietuvos monetų kalykla nukaldino proginę monetą.
„Vėliau dalyvavau dar daugelyje Lietuvos banko skelbtų konkursų įvairioms proginėms monetoms. Kai kuriuose laimėdavau pirmą, antrą ar trečią vietas, pagal mano sukurtą dizainą buvo nukaldinta ir daugiau proginių monetų. O viskas prasidėjo nuo Mažeikių“, – pabrėžė R. Ničajienė.
Mažeikiai atsispindi ir menininkės kūryboje
Nors Rūtos kūryba yra taikomojo pobūdžio ir priklauso nuo konkrečios medžiagos, ryšys su Mažeikiais atsispindi daugelyje jos darbų.
- Ničajienei teko garbė kurti mūsų rajono merės regalijų projektą. Ji taip pat sukūrė apdovanojimą – votą tema „Kur lobis, ten ir tavo širdis“, skirtą pagerbti Mažeikių krašto geradarius.
„Žinoma, piešiau saviškius, jie mažeikiškiai“, – šypsodamasi sakė pašnekovė.
Artimiausios širdžiai – valstybinės dovanos ir monetos
Nors R. Ničajienės darbai buvo įteikti pasaulio lyderiams, pati menininkė prisipažino, kad labiausiai prie širdies jai yra keli kūriniai.
Vienais svarbiausių ji laiko kartu su bendrove „Metalo forma“ sukurtus gintaro ir sidabro dirbinius, tapusius valstybinėmis dovanomis.
„Įspūdingo dydžio gintaro gabalai, apjuosti sidabro ažūru, buvo išskirtiniai darbai, prie kurių, ko gero, daugiau gyvenime nebeteks prisiliesti“, – pasakojo R. Ničajienė.
Tarp brangiausių savo kūrinių metalistė išskyrė ir pirmąją bei vieną naujausių Lietuvos banko išleistų proginių monetų. Viena
jų – pirmoji pagal jos sukurtą dizainą nukaldinta 50 litų sidabro moneta, o kita – 20 eurų sidabrinė proginė moneta, skirta „Metro Cattolico“ 350 metų sukakčiai. Menininkė taip pat išskyrė ir 10 eurų sidabrinę monetą, skirtą dailei.
Pasak „Santarvės“ pašnekovės, šie darbai jai brangūs ne tik dėl įvertinimų, bet ir dėl to, kad žymi skirtingus jos kūrybinio kelio etapus.
Menininkei svarbiausia – idėja ir originalus sprendimas
Pasak Rūtos, kiekvienas kūrinys prasideda nuo užduoties ir originaliausio sprendimo paieškų. Iš pradžių ji domisi, kas ta tema jau yra sukurta, o vėliau gimsta idėjos, eskizai ir projektai.
„Anksčiau labai daug eskizuodavau ir dabar dažniausiai pateikiu labai daug variantų, gal net per daug“, – prisipažino pašnekovė.
Menininkė sako labiausiai mėgstanti komponuoti ir generuoti idėjas, o pats kūrybos procesas jai dažnai yra ne mažiau svarbus už galutinį rezultatą.
Įkvėpimo šaltiniai per daugelį metų beveik nepasikeitė. Juos padeda atrasti žmonės, nuotaikos, muzika, linijos, siluetai ir įvairios kasdienės detalės. „Žmonės visada tame kažkaip dalyvauja“, – sakė menininkė.
Ypatingą vietą jos gyvenime užima ir dukra Gertrūda, baigusi Lietuvos dailės akademiją. Pasak R. Ničajienės, ją ypač įkvepia tai, kai šalia yra žmonių, kurie taip pat myli kūrybą.
Jauniems kūrėjams linki neskubėti
Per ilgus kūrybos metus daugybę darbų sukūrusiai R. Ničajienei naujų idėjų netrūksta ir šiandien. Menininkė dabar svajoja apie mažesnės apimties kūrinius, ji labiausiai mėgsta dirbti rankomis – lipdyti iš vaško, o vėliau darbai nuliejami iš metalo.
Jauniems žmonėms iš Mažeikių krašto, svarstantiems, ar rinktis meno kelią, dailininkė pirmiausia linki kantrybės ir drąsos neatsisakyti svajonių.
Pasak pašnekovės, vaikystėje jai pačiai labiausiai patiko plaukimas ir piešimas, tačiau tuo metu Mažeikiuose nebuvo nei baseino, nei dailės mokyklos. Apie savo gebėjimą piešti ji pirmą kartą išgirdo iš tėvo Mamerto Panavo, kuris jaunystėje piešė ir tapė, tačiau pasirinko muzikanto kelią ir dirbo pučiamųjų instrumentų mokytoju bei orkestro dirigentu Mažeikių vaikų muzikos mokykloje.
- Ničajienė įsitikinusi, kad šiandien jaunieji mažeikiškiai turi kur kas daugiau galimybių nei ankstesnės kartos.
„Jei tai jūsų kelias, turite juo eiti. Žingsnis po žingsnio, laiptelis po laiptelio. Niekur nereikia skubėti, nes meno galima mokytis visą gyvenimą“, – sakė menininkė.
Ji ragino nenusiminti ir tuos, kuriems nepasiseka iš pirmo karto įstoti į svajonių mokyklą.
„Sunkiausia ne tapti menininku, bet juo išlikti“, – įsitikinusi R. Ničajienė.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
