Pirmosiomis dvylika liepos dienų Žemaičių Kalvarija virsta tikra tikinčiųjų sambūrio vieta. Būrius maldininkų vilioja ne tik Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo mažoji bazilika ir jos pagrindiniame altoriuje esantis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, nuo seno garsėjantis stebuklingomis malonėmis, bet ir keletą šimtmečių tomis dienomis miestelyje švenčiami Didieji atlaidai. Nors šiemet gamta ir šykšti šiltų, giedrų dienų, tačiau, kaip ir kiekvienais metais, atlaidai sutraukė tūkstančius maldininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.
Istorija
Visuotiniai atlaidai Žemaičių Kalvarijoje pradėti rengti nuo XVII amžiaus pirmosios pusės, kai vyskupo Jurgio Tiškevičiaus sprendimu Garduose (Žemaičių Kalvarijoje) įkurtas devyniolikos stočių arba dvidešimties vietų Kryžiaus kelias. Liudijama, jog pats vyskupas J. Tiškevičius paskyrė kalvas ir vietas, kur turėtų stovėti koplyčios, suskaičiavo žingsnius nuo vietos iki vietos, kad jų būtų tiek, kiek savo kančios metu yra nužengęs Jėzus. Pirmąkart vaikščiodamas ir daug kur keliais eidamas vyskupas Kristaus Kančios kelią pabarstė iš Jeruzalės atvežta žeme. Norėdamas išgarsinti vietovę, Gardus jis pavadino Naująja Jeruzale, tačiau, šiam vietovardžiui neprigijus, miestelį imta vadinti tiesiog Žemaičių Kalvarija. Kryžiaus kelio koplyčias pašventino pats vyskupas, gavęs specialų popiežiaus Urbono VIII leidimą ir išrūpinęs atlaidus kai kurioms koplyčioms.
Iš Romos pargabenus ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje pastačius stebuklingąjį Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą, pradėti rengti ir visuotiniai atlaidai.
Prie atlaidų populiarinimo prisidėjo Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius, 1748 m. paraginęs aplinkinių parapijų klebonus rengti keliones į Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Į juos traukdavo didžiuliai būriai tikinčiųjų su giesmėmis, dūdomis, parapinėmis ir bažnytinėmis vėliavomis. Dominikonai procesijas pasitikdavo prie miestelio prieigų, taip pagerbdami maldininkus.
Taigi šimtmečių tradicijos tęsiamos ir šiais laikais. Liepos 1–12 dienomis Žemaičių Kalvarijoje vyksta tikra religinė šventė. Miestelis svetingai priima visus norinčiuosius pasimelsti, dalyvauti procesijose po Kryžiaus kelio stotis, pabūti kartu maldoje su kitais.
Maldos už tai, kas svarbiausia
Kiekviena atlaidų diena skirta vis kitoms visuomenės grupėms, vis kitas dekanatas yra atsakingas už tos dienos atlaidų eigą.
Šiais metais melstasi už katalikiškas organizacijas ir Marijos legiono narius, švietimo darbuotojus, mokslo ir tikėjimo šviesa besidalinančius žmones, visuomenės tvarkai ir saugumui tarnaujančius žmones, socialinius darbuotojus, „Carito“, Maltos ordino, Samariečių bendrijos, Raudonojo Kryžiaus, senelių namų darbuotojus ir savanorius, jaunimą, šeimas ir besiruošiančius Santuokos sakramentui, Lietuvos valstybę ir jos žmones, valstybės gynyboje dalyvaujančius žmones, Gyvojo Rožinio, „Motinos maldoje“ ir kitų maldos grupių narius, Bažnyčioje tarnaujančius ir naujus dvasinius pašaukimus, sakralinio meno kūrėjus ir liaudiško pamaldumo skleidėjus. Buvo meldžiama sveikatos ligoniams, laisvės nuo priklausomybių, o medicinos darbuotojams – ištvermės ir meilės.
Paskutinė atlaidų diena skirta Žemaičių Kalvarijos parapijoms, bendruomenėms ir geradariams. Tai buvo ir Plungės dekanato diena. Šv. Mišioms vadovavo vyskupas Algirdas Jurevičius, liturgiją giesmėmis lydėjo Plungės Šv. Jono Krikštytojo Sumos choras (vadovė Irena Bakanauskienė).
Atlaidų svarba šiandien
Abejonių, kad garsas apie Žemaičių Kalvarijos šventovę ir miestelyje vykstančius Didžiuosius atlaidus per kone tris šimtmečius yra pasklidęs plačiai, nekyla. Tačiau kokią reikšmę atlaidai turi šiuolaikiniam tikinčiajam, ar keičiasi patys atlaidai, kalbėjomės su Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu Vytautu Gedvainiu.
Klebono manymu, šiais laikais žmonės prarado atlaidų sampratą, kad tai ypatinga šventė, malonė per Bažnyčią. „Kada žmonės meldžiasi? Vienatvėje, ligoje, kančioje. Kiek yra vienuolynų, kurie užsidarę tyloje ir maldoje?“ – retoriškai klausė dvasininkas.
Anot jo, šiuolaikiniam žmogui tai nesuprantama. „Bet malda niekur neprapuola. Šviesa mums duoda galimybę matyti, šiluma – malonų pojūtį. Lygiai taip pat malda – Dievo šviesa ir šiluma žmogaus dvasiniam egzistavimui, – svarstė V. Gedvainis. – Atlaidai yra tokia šventė, kai žmonės, palikę kasdienybės darbus, žvelgia į šventąjį per savo gyvenimą.“
Vienas pagrindinių Žemaičių Kalvarijos atlaidų aspektų – Kryžiaus kelias. „Išskirtinis žemės reljefas: kalnas, pakalnė, upelis… Ir laikas. Laikas, kai tu viską padarai: klaupiesi, giedi, tyli, mąstai, mintimis žvelgi į šventus paveikslus ir galvoji, ką Jėzus dėl tavęs padarė. Tai išskirtinis laikas. Jei tai vyktų kiekvieną savaitę ar mėnesį, būtų sudėtinga. Apėjęs kalnus niekada negrįši toks, koks išėjai. Žmogus pajaučia fizinį ir dvasinį pasikeitimą: kokią savaitę gerai miega, mažai pyksta, stengiasi būti atlaidus, turi visiškai kitokį mąstymą. Tarsi ateina suvokimas, kaip greitai praeina gyvenimas. Niekur kitur žmogus negali pasimelsti ir apmąstyti savo gyvenimo, išgyventi ir džiaugsmo, ir skausmo kaip šioje kelionėje giedodamas. Visas dvi su puse valandos neleidžiama nukrypti į niekur: dūdos, besikeičiančios giesmės, čia lipi į kalną – dūsti, lipi žemyn – žiūri, kad nepaslystum, ir čia sušunka: „Kas pirmą kartą eina Kryžiaus kelią, gulatės ant žemės!“ Tas atsigulimas ant žemės jau savaime gražus momentas, juk žemė turi tiek magnetizmo. Dabar mes vaikštome su batais, beveik jų nenusiauname, o čia beveik visu kūnu parkrenti ant žemės. Visi aplinkui tave gieda. Emocinė būsena…“ – kalbėjo klebonas.
Kitas svarbus aspektas – bazilikoje esantis stebuklingas Dievo Motinos Šeimų Karalienės paveikslas. „Visą tą laiką kunigų pamokslai, Šventasis Raštas kreipia į pagrindinę esminę socialinę plotmę – šeimą. Šiuos atlaidus mūsų vyskupas labai gražiai apibūdino: viskam yra garantijos laikas ir, kai jis pasibaigia, viską reikia taisyti, atlikti techninį aptarnavimą. Ir atlaidai su Kryžiaus kelio ėjimu šeimai yra techninis aptarnavimas. Apėjai, pasimeldei, atlikai išpažintį, priėmei Komuniją, pagalvojai, kam turi atleisti, ko turi atsiprašyti, padėkojai Dievui ir lauki kitų metų atlaidų“, – svarstė V. Gedvainis.
Tad kokią reikšmę dvasininko išvardyti potyriai, suvokimai turi šiuolaikiniam žmogui? „Šiandien žmogui to nebereikia, žmogų užgožė pasaulis. O pasaulis iš žmogaus atima tikrąją gyvenimo prasmę, kad amžinasis gyvenimas yra Dievo artimoje aplinkoje. Šiandien visi – nuo vaiko iki senolio – sako, kad neturi laiko. Neturi laiko aplankyti ligonio, tėvų. Anksčiau nebuvo mašinų, tačiau bet kokiu būdu važiuodavo vieni pas kitus, – dėstė klebonas. – Tai pasikeitė, nes žmonės užsidarė, nebepasiilgsta vienas kito, sėdėti prie stalo ir bendrauti jiems darosi sunku. Atlaidai ir yra pamatymas gyvenimo prasmės, pamatymas savęs ir vienas kito.“
V. Gedvainis neslėpė, jog tikinčiųjų atlaiduose sumažėję. Kodėl taip yra? Dvasininko žodžiais tariant, todėl, kad naikinama šeima, gimsta vis mažiau vaikų, viskas sutelkta į neprotingą gerovę.
Tiesa, yra ir kuo pasidžiaugti – atlaiduose netrūksta piligrimų, kurie vis jaunėja. „Visada būna pakilimų ir nusileidimų. Taip ir Bažnyčioje. Juk buvo laikas, kai mums buvo sakoma, jog bažnyčios sunyks, kunigai išmirs… Bet tie, kurie skleidė tokias idėjas, jau seniai numirę, o bažnyčios stovi. Žinoma, yra demografinė bėda, kai kur bažnyčios uždaromos dėl tikinčiųjų stokos, tačiau… Sakoma, kad gerais laikais Bažnyčia truputį sumažėja, persekiojimų metu – atsigauna. Dabar pasaulis pilnas laisvų idėjų. Mes tai vadiname laisve, bet su ja reikia mokėti elgtis. Laisvė nereiškia, kad ką noriu, tą darau, kaip noriu, taip gyvenu. O nemokėjimas tos laisvės valdyti atneša visus negerus dalykus, tačiau viltis visada yra“, – apibendrino dvasininkas.
Telšių vyskupijos nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
