Eigirdžių miestelio bendruomenė tęsia iniciatyvą „Atrask dingusį kaimą“ – liepos 5 dieną surengė žygį po Juodsodės apylinkes. Tai nebuvo sportinis žygis, tikslas buvo bendrystė ir krašto istorijos pažinimas.
„Promočiutė buvo iš Juodsodės. Ar priimtumėte?“ – tokio skambučio, besirengiant žygiui ir apie jį paskelbus spaudoje, šių metų vasarą sulaukė Eigirdžių miestelio bendruomenė.
Kalba buvo apie Jurgitą, šiuo metu gyvenančią Hjustone, Teksaso valstijoje, JAV. Pasak skambinusios giminaitės, šaknys veda į Juodsodę, todėl norėtų dalyvauti žygyje. „Ar priimsit, ar žygis tik bendruomenės nariams?“ – klausė.
„Na, visas Hjustonas, kuriame gyvena apie 2,5 milijono žmonių, greičiausiai netilptų į Juodsodę“, – pajuokavo vienas organizatorių.
Liepos 5 dieną vykęs žygis „Atrask dingusį kaimą“ tapo ne tik pažintine kelione po Juodsodės apylinkes, bet ir susitikimu su savo šaknimis. Į jį susirinko 93 žmonės iš Telšių, Klaipėdos, Kretingos, Mažeikių, Šiaulių, kitų Lietuvos vietų.
Juodsodė – istorinis kaimas tarp Eigirdžių ir Pateklos, šiandien turintis tik kelias sodybas, tačiau išsaugojęs gausų istorijos ir genealogijos paveldą.
Rengiantis žygiui, istorijos buvo renkamos, gryninamos ir dėliojamos pasitelkiant archyvų medžiagą, Žemaičių muziejaus „Alka“ sukauptus šaltinius, vietos entuziastų surinktą informaciją ir buvusių Juodsodės gyventojų prisiminimus. Bendruomenė sąmoningai nesirinko profesionalių istorikų vedamų paskaitų formato. Vietoje to buvo pasirinktas gyvas bendravimas, diskusijos ir bendras istorijos pažinimas – skaitant prieinamus šaltinius, dalijantis prisiminimais ir ieškant atsakymų kartu viso žygio metu.
Prie pasirengimo prisidėjo ir Žemaičių muziejaus „Alka“ specialistų pateikta informacija bei Žemaitijos turizmo informacijos centro pagalba. Renginį rėmė Telšių rajono savivaldybė.
Į istorinį žygį buvo pakviesti ir garbaus amžiaus sulaukę žmonės, puikiai prisimenantys Juodsodės gyvenimą. Ne visi ryžosi įveikti visą maršrutą pėsčiomis, todėl organizatoriai pasirūpino specialiu lydinčiu autobusėliu. Juo galėjo pasinaudoti tie, kuriems ilgesnė kelionė tapdavo per sunki.
Žygio pradžioje organizatoriai visus juokais suskirstė į dvi grupes – „prie ko“ ir „ne prie ko“. Pirmieji buvo tie, kurių giminės kilę iš Juodsodės ar kurie patys čia gyveno, antrieji – tiesiog istoriją ir žygius mėgstantys žmonės.
Tačiau jau pirmieji sustojimai parodė, kad riba tarp šių grupių labai sąlyginė.
Daug emocijų sukėlė senųjų Juodsodės gyventojų pavardės. Tarp dažniausiai istorijos šaltiniuose ir pasakojimuose minimų buvo Savickiai, Judaitis, Kačinskiai, Stončiai, Mažeikos, Mockai, Petrauskai, Vaitkai, Jankauskai ir Gedvilai. Bendruomenės surinkti duomenys leido identifikuoti apie dvidešimt pavardžių, kurių palikuonys šiandien pasklidę po aplinkines vietoves ir įvairius Lietuvos ir pasaulio kampelius. Kai kuriems žygio dalyviams tai tapo netikėtu atradimu, o Savickių giminės atstovai net pradėjo svarstyti apie bendrą giminės susitikimą.
Vienu svarbiausių žygio žmonių tapo 85 metų Donatas Savickis – kilęs iš Juodsodės, iki šiol aktyviai renkantis ir saugantis krašto istoriją. Jis ne tik dalijosi prisiminimais, bet ir pats dalyvavo žygyje, pasakodamas apie vietas, kurias dauguma jaunesnių žmonių pažįsta tik iš dokumentų ar senų pasakojimų.
Didžiausio dėmesio sulaukė jo pasakojimas apie Juodsodės malūną, prisėdus ant nugriuvusio malūno akmenų pasikalbėti ir užkąsti. Vaikystėje iš tėvų sodybos grūdų maišus tekdavę gabenti iki Pateklos upelio. Ten jie būdavo sukraunami į valtelę ir plukdomi iki malūno.
- Savickis prisiminė ir garsųjį Raudonskardžio šaltinį. Dar prieš žygį jo pasakojimai sutapo su tuo, ką 1935 metais buvo užrašiusi vietovardžius rinkusi mokytoja. Šaltinio vanduo anuomet laikytas gydančiu akis, o jo semtis atvykdavę žmonės net iš aplinkinių kaimų.
Prie šaltinio sustoję žygeiviai ne tik klausėsi pasakojimų. Eilė prie šaltinio nusidriekė tokia ilga, kad netrūko juokų – esą po tokios procedūros akių gydytojai artimiausiu metu gali likti be pacientų.
Žygio metu netrūko ir jautrių pokalbių su išeiviais į JAV. Kalbėta apie protėvius, giminaičius, lankomas kapines, senąsias mokyklėles, bendruomenes, gyvenusias čia prieš dešimtmečius ir gyvuojančias anapus Atlanto. Buvo diskutuojama ir apie šiandieną – apie tai, kad Lietuvoje galime ne tik prašyti paramos ar pagalbos, bet ir dalintis tuo, ką turime sukaupę: prisiminimais, istorijomis, žiniomis.
Istorija ir vietovės jungia žmones. O išvykusiųjų požiūris dažnai leidžia iš naujo pamatyti tai, ką vietiniai kartais priima kaip savaime suprantamą dalyką.
Tarp žygio dalyvių buvo ir dvylikametis Tauras iš Norvegijos. Taisyklinga lietuvių kalba jis užsiregistravo dalyvių žurnale ir kartu su artimaisiais vieną trumpų vasaros atostogų dienų pasirinko praleisti su eigirdiškiais. Tokios akimirkos primena, kad šaknys išlieka svarbios net ir gyvenant toli nuo gimtinės.
Per penkias su puse valandos žygeiviai įveikė apie penkiolika kilometrų. Tiesa, maršrutą nuolat ilgino nukrypimai prie šaltinių, tiltelių, kryžių ir kitų įdomių vietų. Jauniausias dalyvis buvo penkerių metų berniukas, visą kelią įveikęs savo jėgomis.
Ypatingo dėmesio sulaukė ir Janina Zvonkuvienė. Istorijos mylėtojai buvo įteikta simbolinė nominacija kaip vyriausiai žygio dalyvei, pėsčiomis įveikusiai visą maršrutą.
Po žygio visi susirinko prie bendro stalo. Laukė košė, bendruomenės narių suneštos vaišės ir ilgi pokalbiai. Aptarti ne tik šių metų atradimai, bet ir ateities planai.
O bene įdomiausia išvada nuskambėjo jau žygio pabaigoje.
Pradžioje žygeiviai bandė apsispręsti, kurie yra „prie ko“, o kurie – „ne prie ko“. Tačiau po kelių valandų bendravimo, pasakojimų ir atradimų visi vieningai sutarė: iš tiesų visi yra „prie ko“. Jeigu ne tiesioginiais ryšiais trečioje ar ketvirtoje kartoje, tai tolimesniais giminystės saitais, bendromis istorijomis ar tuo pačiu kraštu. O prisiminus, kad pirmą kartą Juodsodės vardas istorijos šaltiniuose paminėtas dar 1665 metais, tampa akivaizdu, jog per daugiau nei tris su puse šimto metų žmonių likimai susipynė kur kas glaudžiau, nei dažnai manome.
Todėl nors šiandien Juodsodėje belikusios vos kelios sodybos, liepos 5-ąją kaimas vėl atgijo žmonių atmintyje, pasakojimuose ir bendrystėje.
