Prieš gerą savaitę Šateikių bendruomenės pirmininko vairą perėmė Aušra Petrošienė. Tiesa, išrinkta pirmininke moteris buvo dar birželio pradžioje, tačiau laiko stoka vis sutrukdydavo oficialiai įteisinti gautą statusą. Taigi jūsų dėmesiui – pažintis su A. Petrošiene.
– Pirmiausiai trumpai papasakokite apie save.
– Gimiau ir užaugau šalia Šateikių, baigiau mokyklą. Taip ir gyvenu čia. Dirbu. Esu ištekėjusi taip pat už šateikiškio. Auginame tris sūnus Žydrūną, Aivarą ir Deivydą.
– Kur studijavote, dirbate?
– Aš vis dar mokausi (juokiasi). Studijuoju Žemaitijos kolegijoje, Telšiuose mokausi kultūros vadybos. O dirbusi esu daug kur. Paskutinės pareigos – meno vadovė, o prieš pusmetį pradėjau dirbti Žemaitės memorialiniame muziejuje.
– Nejaugi niekada nenorėjote pabėgti iš kaimo į miestą, kur didesnis šurmulys, daugiau galimybių?
– Už jokius pinigus niekur nevažiuočiau. Nežinau, kodėl. Iš Šateikių niekada nenorėjau pabėgti, nesvarbu, ar į miestą, ar į užsienį. Čia mano namai.
– Spėju, kad bendruomenėje vykstantys procesai jums nesvetimi?
– Jau keletą metų gyvenu, kunkuliuoju tame katile. Teko dalyvauti bendruomenės veikloje, o ne tik būti stebėtoja iš šalies. Kai buvo atidarytas vaikų dienos centras, su ten besilankančiais vaikais statydavome spektaklius. Visada prisidėdavau prie bendruomenėje organizuojamų renginių. Žinot, kai vadovauja kažkas kitas, visada būna lengviau (juokiasi).
– Ir vis dėlto sutikote būti naująja bendruomenės pirmininke?
– Nebuvo iš ko rinktis, ne savo noru ėjau pirmininkauti, bet teko imtis šių pareigų. Kai vyko ataskaitinis susirinkimas, buvusi pirmininkė dėl laiko trūkumo bei asmeninių priežasčių toliau vadovauti bendruomenei nebenorėjo, o birželio mėnesį bendruomenės taryboje esantis Šateikių klebonas Gediminas Norvilas pasiūlė mane. Iš pradžių prieštaravau, bet paskui pagalvojau, kad su šventu žmogumi lyg ir negražu ginčytis, tai ir sutikau (juokiasi).
– Niekam ne paslaptis, kad bendruomenių pirmininkai dirba „už ačiū“, o kartais ir to nesulaukia. Aukoja savo laisvą laiką, atima jį iš šeimos. Kaip jūs planuojate viską suderinti?
– Kai pasklido kalbos apie naujus bendruomenės pirmininko rinkimus, vyras man patarė nesutikti. O kaip nesutiksi, jei pats klebonas siūlo. O dabar manau, jau susitaikė su ta mintimi. Dėl laiko – jo visada trūksta. Bet mano keturi vyrai niekada nebuvo nevalgę. Suspėju viską. Kas nesėdi, tas ir suspėja.
– Gal ir vyras aktyvus bendruomenės narys?
– Dėl darbo dažniausiai šventėse ar renginiuose jam nepavyksta pabūti. Tačiau bendruomenės gyvenimas vyrui nėra svetimas. Visada, kai tik reikėdavo prisidėti, ką nors sumeistrauti bendruomenės šventei, pagelbėdavo. Tikiuosi, taip bus ir dabar (juokiasi).
– Sakoma, kad vienas lauke – ne karys. Ką jūs matote savo pagrindiniais pagalbininkais?
– Ko gero, pagrindine pagalbininke ir dešiniąja savo ranka galėčiau įvardinti Šateikių kultūros centro direktorę Ramutę Žilienę. Jei ne ji, Šateikiai greičiausiai būtų miegoję letargo miegu. Be abejo, dar yra klebonas, girininkas, seniūnas, mokyklos direktorius. Tikiuosi, kad ir kiti neatsisakys pagelbėti, kai reikės. Kadangi aplink visi draugiški, manau, kad bendromis jėgomis daug ką padarysime.
– Kokius darbus numatėte atlikti pačiu artimiausiu laiku?
– Vieną jau atlikau. Pirmasis mano, kaip naujosios pirmininkės, darbas buvo miestelio šventės metu gražiausiųjų sodybų rinkimai. Greitai įvyks susirinkimas, kuriame spręsime, ką daryti su likusiais pinigėliais. Teks apsispręsti, kur juos būtų tikslingiau panaudoti: ekskursijai ar kokiam daiktui įsigyti.
– O kas paskui? Ar nebijote bambėjimų, apkalbėjimų?
– Vėliau griebsimės projektų, kad galėtume kuo daugiau pritraukti pinigėlių. O ką daryti, jei jau įkritau į tuos barščius, reikia kapstytis (juokiasi). Tikiu, kad Šateikiai dar bus „uch“. Dėl nepatenkintųjų, manau, jog visiems geras nebūsi. Be to, aš nelabai ir jaudinuosi dėl bambėjimų. Na, pakalbės, pakalbės ir kas atsitiks? Be to, juk apie visus kalba.
– Esate nauja pirmininkė, kaip apibūdintumėte savo bendruomenę?
– Šateikių bendruomenė – ne tokia kaip daugelis. Labiau apima visą seniūniją, o ne atskirus kaimus. Tad gali būti, kad greitu laiku apsilankysiu kiekviename kaimelyje ir prisistatysiu, kas esu, ko galima iš manęs tikėtis. Išklausysiu, ko žmonės iš manęs tikisi. Beveik kaip per rinkimus (juokiasi).
– Ačiū už pokalbį.
