Skautystė daugeliui siejasi su žygiais, stovyklomis, gyvenimu gamtoje ir įvairiais praktiniais išbandymais. Tačiau už šių veiklų slypi ir bendrystė, savarankiškumas, atsakomybė bei galimybė jauniems žmonėms išbandyti save neįprastose situacijose. Mažeikiuose skautystę atranda įvairaus amžiaus žmonės, o pirmieji įspūdžiai ir naujos patirtys ne vieną paskatina šioje veikloje pasilikti.
Skautystėje atranda bendruomenę
Šiuo metu Žemaitijos skautų organizacijos Mažeikių vienete yra 40 skautų. Apie jų veiklą ir skautystės patirtis „Santarvei“ papasakojo Mažeikių Žemynos skautų draugovės draugininkė Ramunė Dulinskytė. Daugelis skautų prie organizacijos prisijungė dar pradinėse klasėse, būdami 9–10 metų, tačiau, pasak jos, pasitaiko ir gerokai vyresnių žmonių, nusprendusių tapti skautais.
Skautystėje jaunuoliai atranda bendruomenę, kurioje susipažįsta su bendromis tradicijomis, šūkiais, skanduotėmis ir dainomis. Čia paprasta užmegzti pokalbį tiek su bendraamžiais, tiek su gerokai vyresniais skautais.
Ne mažiau svarbios ir pirmosios praktinės patirtys. Jaunuoliai mokosi savo rankomis pastatyti palapinę, įžiebti ugnį ar savarankiškai susikrauti kuprinę. Šie išbandymai suteikia patyrimo džiaugsmo, o kartu atsiranda naujų išbandymų ir paslapčių, kurios skatina domėtis, kas laukia toliau.
„Skautystėje jaunuoliai, visų pirma, atranda bendruomenę. Daugelis nustemba matydami, kaip visi dalijasi vienu mažu batonėliu, kokia gausybė ir įvairovė šūkių, skanduočių bei dainų suskamba susitikimų metu ir kaip paprasta užmegzti pokalbį tiek su bendraamžiu, tiek su kur kas vyresniu skautu“, – kalbėjo R. Dulinskytė.
Stovyklos ir žygiai – neatsiejama skautystės dalis
Skautų veiklos metų kalendoriuje netrūksta tradicinių organizacijos ir atskirų miestų vienetų renginių. Neatsiejama jų dalis – stovyklos, žygiai ir iškylos. Stovyklose skautai miega palapinėse arba po tentais, maistą valgo arba paruoštą virtuvės komandos, arba patys gamina ant laužo.
Veiklų metu jaunuoliai mokosi dirbti komandoje ir lavina įvairius praktinius gebėjimus – gali pasigaminti meškerę, perskelti malką ar užrišti mazgą. Šaltuoju metų laiku vienetuose vyksta kassavaitinės sueigos. Jose mokomasi skautybės ideologijos pagrindų, formuojasi vaikų grupelės – skiltys, kuriose ugdomas atsakomybės už kitus jausmas ir mokomasi atsakingai atlikti savo pareigas.
Pasak R. Dulinskytės, daugiausia prisiminimų skautams suteikia vasaros renginiai, kuriuose tenka susidurti ir su nepatogumais bei diskomfortu. Būtent tokios patirtys skatina jaunuolius augti.
Gamtoje mokosi savarankiškumo ir rūpintis kitu
Gyvenimas gamtoje skautams yra neatsiejama veiklos dalis. Stovyklų, žygių ir sueigų metu jaunuoliai mokosi pažinti save, ugdo vertybes ir bręsta. Jie gali išbandyti lyderio vaidmenį, suprasti pasižadėjimo prasmę ir ilgainiui patys tapti pavyzdžiu ar net autoritetu jaunesniems skautams. R. Dulinskytė pastebi, kad jų smalsumu ir gebėjimu dirbti komandoje vėliau stebisi ir bendraklasiai bei artimieji.
Savarankiškumas skautystėje ugdomas per konkrečias užduotis, kurias jaunuoliai turi atlikti patys. Ruošiantis renginiui reikia pasirūpinti savo daiktais, o žygio metu kiekvienam skiriamos tam tikros pareigos. Atsakomybė tenka ne tik skautams, bet ir vadovams bei tėvams. Pavyzdžiui, vienam vaikui patikėjus pasirūpinti valgiaraščiu ir nupirkti maistą, nuo jo sprendimo priklauso visa grupė.
„Mama visą gyvenimą kuprinės nesukraus ir nepasirūpins kitais svarbiais, bet kartu ir elementariais dalykais. Kita svarbi vertybė – atsakomybė. Jei tavo užduotis buvo pasirūpinti žygio valgiaraščiu, supirkti maistą ir tu to nepadarai – visi liks nevalgę“, – pabrėžė Ramunė.
Skautystėje mokomasi rūpintis ir šalia esančiu žmogumi. Pasak draugininkės, tai ilgainiui tampa įprasta – skautai ima vertinti paprastus pagalbos gestus, pavyzdžiui, paskolintą lietpaltį ar kitam atiduotas savo surinktas uogas.
Skautystėje žmogus labiau atsiskleidžia
Anot pašnekovės, skautams netrūksta situacijų, kurioms ne visada galima pasiruošti iš anksto. Jose jaunuoliai turi spontaniškai priimti sprendimus, kritiškai mąstyti ir veikti. Tokia patirtis tampa praktika, kurią jie gali pritaikyti ir vėliau.
Aptardami ir analizuodami patirtis, jaunuoliai pastebi anksčiau nepažintas savo savybes, atsiranda noras tobulėti ir keisti įpročius. Šie vidiniai pokyčiai vyksta palaipsniui, todėl pats žmogus gali jų iš karto ir nepastebėti.
„Mano manymu, skautystėje žmogus labiau ne pasikeičia, o atsiskleidžia. Į organizaciją ateiname nedrąsūs, susikaustę ir po kurio laiko, bandydami suorganizuoti susitikimą ar dalyvaudami kuo įvairesniuose renginiuose, pastebime savo stiprybes ir savo dėmesį skiriame joms auginti bei tobulinti“, – pažymėjo Ramunė.
Vaikus labiausiai traukia pirmosios patirtys
Skautystė gali sudominti įvairiais dalykais – nuo išgyvenimo gamtoje iki organizacijos istorijos ir jos ištakų. Tačiau, R. Dulinskytės pastebėjimu, lengviausiai į skautų gretas pavyksta įtraukti vaikus. Juos ypač domina žaidimai ir galimybė leisti laiką gamtoje kartu su bendraamžiais.
Daugeliui vaikų skautystė tampa vieta, kur jie patiria pirmuosius naujus dalykus – pirmą kartą miega palapinėje, kepa zefyrą ant laužo ir išbando kitas veiklas, kurių kasdienybėje galbūt nepatiria. Tokios patirtys palieka įspūdį ir skatina norą likti bei išbandyti dar daugiau.
„Įdomūs atrodome visiems – pradedant išgyvenimo gamtoje klausimais iki skautybės istorijos ir jos ištakų. Tačiau greičiausiai ir efektyviausiai į savo gretas pavyksta įtraukti vaikus. Jiems patinka žaidimai, jie mėgaujasi kiekviena minute galėdami „išsidūkti“ gamtoje su bendraamžiais“, – tikino pašnekovė.
Gamtoje telefonai lieka antrame plane
Skautų veikloje svarbus ir suaugusiojo vaidmuo. Ramunės patirtis daugiausia susijusi su vaikais iki 12 metų. Ji pastebi, kad vaikai yra nuoširdūs, nori būti išklausyti, tačiau jiems tenka priminti apie kantrybę, saikingumą ir skautų propaguojamas vertybes. Vadovui svarbu išlaikyti savitvardą, gebėti prie vaiko prieiti ir neprarasti jo dėmesio.
Pasak R. Dulinskytės, vaikams reikia suaugusiojo, kuris nustatytų aiškias ribas. Šį darbą ji vadina tam tikru menu, nes vadovui tenka rasti būdą išlaikyti vaikų dėmesį ir kartu išlikti kantriam.
„Neįmanoma žodžiais nupasakoti renginiuose patiriamo jausmo. Mūsų geriausios atrakcijos yra patiriamos purvo trasose, žvaigždės naktį atstoja visus galimus fejerverkus, o išmanieji įrenginiai gamtoje staiga pasimiršta. Kai esi veiklų virtinėje, nuolatiniame buvime tarp žmonių bei besikeičiančio laužo liepsnos apsupty, pradedi vertinti tyrumo bei paprastumo persmelktą realybę“, – dalijosi R. Dulinskytė.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
