Atstumai išsitrina, o nepasitikėjimas savimi ištirpsta, kai prie bendro stalo susėda kuriančios moterys.
Praėjusį savaitgalį „Zaventės“ sodyboje praūžė septintasis sambūris „Kai širdis prabyla darbais“.
Renginio organizatorės – mažeikiškė Silva Zubavičienė ir biržietė Genovaitė Malakauskienė pabrėžė: tikras, gyvas bendravimas, galimybė pasidalyti patirtimi ir tiesiog pabūti tarp bendraminčių šiandien reikalingi labiau nei bet kada anksčiau.
Nuo nedrąsios idėjos iki rezultato
Sambūris „Kai širdis prabyla darbais“ nėra komercinė mugė ar griežta meistriškumo stovykla. Tai gyvas, iš asmeninio entuziazmo gimęs renginys, įrodantis, kad bendrystės, atviro pokalbio ir kūrybinio palaikymo ilgesys skubančiame pasaulyje yra stipresnis už bet kokius atstumus.
Septintą kartą vykusiame sambūryje dalyvavo trisdešimt moterų iš įvairių Lietuvos kampelių.
Renginio priešistorė prasidėjo prieš septynerius metus, kai kelios rankdarbius mėgstančios moterys iš Šiaulių ir G. Malakauskienė ėmė svarstyti, kad Lietuvoje trūksta erdvės, kurioje galėtų susitikti pačių įvairiausių amatų atstovės. Nenorėta užsisklęsti siauroje vienos krypties gildijoje, pavyzdžiui, kviesti vien tik mezgėjas, siuvinėtojas ar keramikes. Pagrindinė vizija buvo suburti įvairiapuses kūrėjas – mezgančias, siuvančias, veriančias karoliukus, veliančias vilną, lipdančias ir panašiai. Dar daugiau – nuo pat pradžių buvo laukiamos ir jokiais amatais neužsiimančios arba nedrįstančios kuo nors panašiu užsiimti moterys, bet besižavinčios rankų darbu ir norinčios būti tarp kuriančių žmonių.
Prisijungė ir mažeikiškė
Visgi bendražygių keliai bėgant metams išsiskyrė. Organizacinė našta ilgą laiką gulė ant Genovaitės pečių. Paskui prie jos prisijungė mažeikiškė S. Zubavičienė, kuri nuo pat pradžių dalyvavo renginiuose, palaikė idėją ir pamažu tapo pagrindine Genovaitės atrama bei dešiniąja ranka.
Ne vienus metus iš eilės atsisveikindama su sambūrio dalyvėmis ir įteikdama dovanėles Genovaitė sakydavo, kad viskas, renginys vyko paskutinį kartą. Tačiau dalyvės neleisdavo pasiduoti, o bičiulė Silva „nukirsdavo“: „Aš tau padėsiu, pamatysi, viskas pavyks, tik nesakyk, kad kitąmet sambūrio nebus – bus.“
Šis rankdarbių mylėtojų sambūris yra keliaujantis renginys. Jis anksčiau vyko Kėdainių, Ukmergės, Biržų rajonuose, o pastaruosius dvejus metus – Mažeikių rajone, „Zaventėje“.
Sambūris „Kai širdys prabyla darbais“ organizuojamas visuomeniniais pagrindais, o organizatorės niekada neprašo grynųjų pinigų, biudžeto klausimas visuomet išlieka aštrus. Dalyvių įmokos dengia būtiniausias išlaidas – sodybos nuomą, maitinimą, išlaidas medžiagoms. Tačiau visos papildomos detalės – dovanos, edukacijų priedai, apdovanojimai – surenkamos rėmėjų dėka.
Sukuria įvairių rankdarbių
Sambūrio formatas toli gražu neprimena pasyvaus poilsio. Viena pagrindinių taisyklių – sumokėtas dalyvio mokestis nereiškia, kad atvažiuojama ilsėtis. Į sambūrį atvykstama mokytis ir semtis patirties, susitikti su bendramintėmis.
Viena iš sambūrio tradicijų – „namų darbai“. Kiekviena dalyvė iš anksto paruošia autorinį rankdarbį, atveža jį į renginį, o tada surengiama bendra paroda. Paskui vyksta edukacijos, kurių metu dalyvės turi galimybę išbandyti įvairias rankdarbių rūšis ir technologijas.
„Kiekvieno žmogaus tempas, kantrybė ir įgūdžiai skiriasi. Vienas atsisėdęs laukia, kol meistrė prieis, kitas pradeda nerimauti, trečias stresuoja, kad jam nepavyksta. Mes su Silva esame dviese: kai Silva veda savo edukaciją, aš mokausi kartu su visomis ir negaliu jai asistuoti, o kai aš vedu užsiėmimą – ji tampa mokine“, – apie tai, kaip vyksta edukacijos, pasakojo G. Malakauskienė.
Šiemet sambūrio dalyvės gamino dekoruotas užrašų knygas, turėjo galimybę padirbėti su epoksidine derva, darė išskirtinius žaisliukus kalėdinei eglutei.
Renginys turi net savo himną: Genovaitė sukūrė žodžius, o paprašytas žinomas atlikėjas Romas Dambrauskas parašė muziką.
Tarp profesionalumo ir mėgėjiško kuklumo
Atsakydamos į klausimą, kas gi susirenka į šį sambūrį – profesionalios menininkės ar mėgėjos, organizatorės vienu balsu tvirtino: čia ribos išsitrina. Tarp dalyvių būna ir pripažintų tautodailininkių, pedagogių, lėlių meistrių, keramikių, šilko tapytojų ir fotografių. Tačiau greta jų prie bendro stalo sėdi buhalterės, verslininkės, įvairiose srityse dirbančios ir įvairaus amžiaus moterys. Visgi esminis bruožas – nė viena iš jų negyvena vien tik iš rankdarbių. Visoms tai yra laisvalaikis, aistra, sielos atgaiva ir pabėgimas nuo kasdienybės.
Beje, sambūris nebuvo ir nėra skirtas išskirtinai tik moterims. Jame gali dalyvauti ir vyrai. Bet jei vienas kitas ir norėtų, neišdrįsta, sako nenorintys būti vieninteliai vyrai būryje moterų.
Kartais reikia pastūmėjimo
Pokalbio metu pašnekovės palietė jautrią temą – lietuvių moterų savikritiką bei nepasitikėjimą savo jėgomis. Daug moterų kuria gražius, techniškai nepriekaištingus darbus, tačiau laiko juos paslėpusios spintose, gėdijasi parodyti viešai. Jos įsitikinusios: jų kūriniai per paprasti, aplinkiniams neįdomūs.
„Moterys be galo gabios, darbščios, tačiau dažna labai kuklinasi. Aš pati esu tokia pat“, – atviravo S. Zubavičienė.
Mažeikiškė prisiminė, kad, prieš kelerius metus sulaukusi Mažeikių muziejaus atstovės skambučio ir pasiūlymo surengti jos darbų parodą, suglumo ir ėmė sakyti, kad neturi, ką parodyti.
Tačiau paroda įvyko, vėliau ji iškeliavo į Kuršėnų dvarą, o muziejininkai skambindavo ir prašydavo pratęsti eksponavimą dar kuriam laikui, nes vis buvo lankytojų, norinčių pamatyti mažeikiškės kūrinius.
„Kartais reikia, kad kas nors iš šalies pastūmėtų, įkvėptų drąsos, padėtų perlipti per nepagrįstą baimę.
Mūsų sambūris ir yra ta palaikanti terpė, kurioje niekas nelygina, kas geresnė, o tiesiog džiaugiasi viena kitos pasiekimais“, – kalbėjo S. Zubavičienė.
Puoselėja kūrybines studijas
Kūrybiškas moteris iš visos Lietuvos suburiančio renginio organizatorių profesiniai keliai – ne mažiau spalvingi nei jų kuriami rankdarbiai.
- Malakauskienė juokaudama save pristatė kaip „laisvo oro direktorę“. Ji yra baigusi kulinariją, vėliau įgijo vadybos bakalauro diplomą, dirbo draudimo srityje. Dabar turi nuosavą rankdarbių studiją, į kurią kelią suranda rankdarbių mėgėjos ne tik iš Biržų krašto, bet ir iš kitų įvairių Lietuvos regionų, Latvijos.
„Visada dirbdavau namuose, aplinkui nuolat voliodavosi popieriai, dažai, klijai ir ruošiniai. Galiausiai mano vyras, kuris yra veterinarijos gydytojas, o ne statybininkas, neištvėrė ir kieme pastatė atskirą pastatą mano studijai. Dabar mano kelias į darbą – lygiai 28 metrai per kiemą“, – šmaikštavo Genovaitė.
O S. Zubavičienė tris dešimtmečius praleido versle. Prieš pusantrų metų dėl sušlubavusios sveikatos verslą teko parduoti ir priimti sprendimą sulėtinti tempą. Ji Mažeikių senamiestyje įsirengė jaukią kūrybinę studiją, kurioje siekia, kad ilgametis hobis taptų pagrindiniu užsiėmimu.
Nuotr. iš organizatorių archyvo
