2026 m. rugsėjo 5 d. Lilyje, Prancūzijoje, didžiosios Braderie de Lille sendaikčių mugės erdvėje multidisciplininis menininkas Tomas Lagūnavičius atliko performansą „AŠ NEPARDUODAMAS“. Performansas buvo sukurtas be scenos, dekoracijų ir iš anksto pakviestos publikos – pati miesto erdvė, prekyba, pirkėjai, pardavėjai ir atsitiktiniai praeiviai tapo performanso kontekstu.
Kūrinio centre – žmogaus ir prekės santykis. Sendaikčių mugėje daiktai vertinami, perkami, parduodami arba atmetami. Lagūnavičius šią logiką perkėlė į žmogaus egzistencijos lauką, klausdamas: ar žmogaus vertė gali būti matuojama taip pat kaip daikto? Kas nutinka žmogui, jeigu jo niekas nepasirenka?
Theoretical Framework
Performansas gali būti interpretuojamas per Karlo Marxo prekės ir mainų vertės sampratą, Jean Baudrillard vartojimo visuomenės kritiką ir Pierre’o Bourdieu socialinės bei simbolinės vertės teoriją. Šie požiūriai leidžia suprasti, kad vertė nėra vien objekto savybė – ji sukuriama socialiniuose santykiuose.
Tačiau Lagūnavičius žengia toliau: jis klausia, ar tokia vertės logika gali būti taikoma žmogui.
Michelio Foucault galios teorija leidžia performanso kūną suvokti kaip socialiai vertinamą ir disciplinuojamą kūną, o Byung-Chul Han analizė padeda suprasti šiuolaikinį žmogų kaip subjektą, kuris pats save paverčia produktu – optimizuoja, reklamuoja ir parduoda savo gebėjimus, laiką bei įvaizdį.
Todėl teiginys „AŠ NEPARDUODAMAS“ tampa pasipriešinimu ne tik prekybai, bet ir platesnei žmogaus pavertimo preke logikai.
Artistic Methodology
Performanso metodas – situacinė intervencija į realią prekybos erdvę. Menininkas nesukuria atskiros scenos, nes pati mugė jau yra socialinis teatras.
Publika nebuvo kviečiama – ji buvo jau esanti.
Daiktai tapo konceptualiu kontrastu žmogaus kūnui.
Prekybos procesas tapo performanso dramaturgija.
Kūnas tapo pagrindine menine medžiaga.
Šis minimalizmas leidžia atsisakyti dekoratyvumo ir sutelkti dėmesį į vieną esminį klausimą: ar žmogus gali egzistuoti už rinkos vertės ribų?
Critical Interpretation
Svarbiausias performanso paradoksas slypi „neparduodamo žmogaus“ situacijoje.
Sendaiktis, kurio niekas neperka, tampa nereikalingas. Tačiau ar galima tokią logiką perkelti žmogui?
Šiuolaikinėje visuomenėje žmogus dažnai vertinamas pagal savo produktyvumą, naudą, statusą, patrauklumą ar paklausą. Zygmuntas Baumanas yra analizavęs „nereikalingumo“ fenomeną, kai tam tikri žmonės tampa sistemos požiūriu nebereikalingi.
Lagūnavičiaus performansas šį klausimą sugrąžina į kasdienę patirtį:
Kaip jaučiasi žmogus, kai aplink jį yra tūkstančiai žmonių, tačiau niekam jo nereikia?
Ir dar radikaliau:
Jeigu tavęs niekas neperka, ar tai reiškia, kad tu nieko nevertas?
Performansas į šį klausimą nepateikia tiesioginio atsakymo. Jo atsakymas slypi pačiame pavadinime:
AŠ NEPARDUODAMAS.
Tai nėra teiginys, kad žmogus yra „brangus“. Tai teiginys, kad žmogaus vertė apskritai neturėtų būti redukuojama į kainą.
„AŠ NEPARDUODAMAS“ gali būti suvokiamas kaip egzistencinis ir socialinis performanso manifestas. Braderie de Lille tampa šiuolaikinės visuomenės metafora, kurioje viskas gali būti vertinama, pasirenkama ir atmetama.
Lagūnavičius šioje sistemoje įveda žmogų, kuris atsisako būti preke.
Todėl pagrindinis kūrinio klausimas nėra:
„Kiek aš kainuoju?“
Jis yra daug radikalesnis:
„Ar aš turiu vertę net tada, kai manęs niekas nenori?“
Būtent ši įtampa tarp kainos ir vertės, paklausos ir egzistencijos, reikalingumo ir žmogaus teisės būti sudaro konceptualų Tomo Lagūnavičiaus performanso pagrindą.
Literatūra
Baudrillard, J. (1998). The consumer society: Its myths and structures. SAGE.
Bauman, Z. (2004). Wasted lives: Modernity and its outcasts. Polity.
Bourdieu, P. (1984). Distinction: A social critique of the judgement of taste. Harvard University Press.
Foucault, M. (1995). Discipline and punish: The birth of the prison. Vintage.
Han, B.-C. (2017). Psychopolitics: Neoliberalism and new technologies of power. Verso.
Marx, K. (1976). Capital: A critique of political economy, Volume 1. Penguin.




