Šį savaitgalį visi keliai ves į kapines, o mirusiųjų amžinojo poilsio buveinės paskęs gėlių ir žvakių jūroje.
Visi Šventieji ir Vėlinės – gilias tradicijas turinčios katalikų šventės. 835 m. popiežius Grigalius IV nustatė Visų Šventųjų šventės datą – lapkričio 1 d. Visų Šventųjų dieną prisimename šventuosius, kurie jau yra pas Viešpatį, Dangaus Karalystėje, o Vėlinės – visų mirusiųjų paminėjimo diena. Šios šventės neįsivaizduojamos be žvakių liepsnos.
Lapkričio 1 d. Šv. Mišiomis pradedama maldų už mirusiuosius oktava (aštuondienis). Tradiciškai jau lapkričio 1-ąją po pietų arba vakare (Vėlinių išvakarėse) lankomi artimųjų kapai, ant jų uždegamos žvakutės, simbolizuojančios amžinąją šviesą, apšviečiančią palaidoto žmogaus amžinojo poilsio vietą. Daugelyje kapinių Visų Šventųjų dieną einamos procesijos, kurių metu kapai šlakstomi švęstu vandeniu, meldžiamasi. Švęstas vanduo – Bažnyčios užtarimo simbolis. Vėlinių diena – lapkričio 2-oji – tai užtarimo už mirusiuosius maldos, artimo meilės darbų ir labdaros diena. Šitaip stengiamasi užtarti visus tuos, kurie po mirties yra atsidūrę skaistykloje arba pragare. Užtarimo malda, kaip ir švęstas vanduo, turi prigesinti ir sumažinti kančios ugnį.
Ant kapo degama žvakė turi įvairių reikšmių, dažnai priskirtų remiantis liaudišku tikėjimu. Pavyzdžiui, žvakė ant kapo turėtų pasitarnauti Paskutiniojo Teismo dieną, kai mirusieji kelsis su kūnu ir siela: žvakė parodys sielai, kurioje vietoje ilsisi jos kūnas. Kai kuriuose kraštuose ant kapo paliekama net ir maisto – jeigu įvyktų pasaulio pabaiga, tai prisikėlęs žmogus turėtų kuo pasistiprinti, rengdamasis Paskutiniam Teismui. Tokią išlikusią tradiciją turi ir katalikai, ir pravoslavai netgi šiandien.
Žvakė taip pat reiškia ribą tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio, todėl ji uždegama ir kaip apsaugos nuo piktųjų dvasių ženklas.
Tačiau Bažnyčia pirmiausia teigia, kad žvakė – amžinosios šviesos ir vilties simbolis. Tai reiškia, kad krikščionis, uždegdamas žvakę ant mirusiojo kapo, linki tam išėjusiam žmogui Dangaus Karalystės – pažvelgti pačiam Viešpačiui į akis. Žvakė ant kapo gali būti degama nors ir kiekvieną dieną, tačiau per šventes, skirtas paminėti mirusiesiems – tiek šventiems, tiek esantiems pakeliui į šventumą, – tai daroma daugybės žmonių vienu metu. Juk susirenka šeimos, artimieji, taigi uždegtos žvakės išreiškia jau jų visų bendrą mirusio mylimo, artimo žmogaus užtarimą. Žvakė yra artimųjų vilties ženklas, kad susitiks mirusįjį Dangaus Karalystėje, ir dangiškos šviesos palinkėjimas.
Neatsitiktinai Visų Šventųjų ir Vėlinių šventės yra liturginių metų pabaigoje, o tai primena, kad viskas šiame pasaulyje turi savo pradžią ir pabaigą. Tačiau tam, kuris tiki Jėzų Kristų, mirtis nėra paskutinė stotelė, juk už keleto savaičių po Vėlinių prasideda Adventas – naujo gyvenimo laukimo pradžia.
Pašventinta žvakė yra išskirta iš pasaulietinio naudojimo – tai jau nebe ta žvakė, kuri uždegama kavinėje ant staliuko, nebe ta, kuri dega ant Kalėdų eglutės. Pašventina žvakė jau sakralus daiktas. Nėra jokio reikalavimo ant kapų būtinai degti pašventintas žvakes, bet, žinoma, tokios uždegimas yra sakralesnis ir prasmingesnis veiksmas.
Svarbu, kad mes ne tiktai uždegtume žvakutes, sutvarkytume kapines, bet rastume laiko keletą minučių pabūti tyloje ir pasimelsti, kad rastume laiko pabūti Šventų Mišių aukoje ir aštuondienio pamaldose už mirusiuosius. Vienybėje su Viešpačiu, su Jėzumi Kristumi mes tiesiame pagalbos ranką mūsų brangiems mirusiesiems kelionėje į Dievo Karalystę.
Būtų gera, kad ant kiekvieno kapelio, net seniai niekieno nebelankomo, Vėlinių vakarą pleventų žvakės ugnelė, kiltų į dangų malda ir už tuos, už kuriuos niekas nesimeldžia.