Laisvės gynėjų dienos – Sausio 13-osios – rytą Amžinybėn išėjo iškilus plungiškis, miesto Garbės pilietis, medicinos mokslų daktaras, Lietuvos nusipelnęs gydytojas Aloyzas Pundzius.
Apie kilnų Aloyzo Pundziaus gyvenimo kelią rašėme šiek tiek daugiau nei prieš metus, 2012 m. lapkričio mėnesį, kai daktaras šventė garbingą 90 metų jubiliejų. Tačiau neeilinio žmogaus gyvenimo neįmanoma sutalpinti ir į knygą. O ši asmenybė tikrai buvo neeilinė.
Turime dėkoti Dievui, kad toks žmogus daugiau nei prieš 60 metų atsirado Plungės padangėje, kad turėjome galimybę būti šalia jo, iš jo mokytis, kartu dirbti, drauge kurti Lietuvos ateities planus.
Daktarą A. Pundzių prisimenu nuo vaikystės. Jau tada darė įspūdį jo ori – viduje laisvo, tvirtą požiūrį turinčio žmogaus laikysena, bekompromisis tikėjimas Dievu, gėriu, savąja tauta, savo darbu. Gražios, be jokios abejonės – išskirtinės, Janinos ir Aloyzo Pundzių šeimos Plungėje tuo laikmečiu negalėjai nepastebėti: inteligentai, auginantys šešis vaikus, atvirai auklėjantys juos katalikiška dvasia, sekmadieniais su visa šeima vaikštantys į bažnyčią…
Artimiau su daktaru A. Pundziumi teko susipažinti jau prasidėjus Atgimimui. 1989 m. vasarą su grupe Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendraminčių daug dirbome, kad rajono mokyklose būtų leista įvesti fakultatyvinius katalikų tikybos užsiėmimus. Vienas šios idėjos iniciatorių ir buvo daktaras A. Pundzius. Ilguose pokalbiuose, svarstymuose, diskusijose kaskart vis labiau stebino šio gerumu spinduliuojančio žmogaus per gyvenimą sukaupti išminties, tolerancijos, įgimto pedagoginio talento klodai. Šiandien esu laiminga, jog tada, daugiau kaip prieš du dešimtmečius, teko sutikti tą be galo plačios erudicijos žmogų, sugebėjusį per visus okupacijos, ateizmo metus likti ištikimu jaunystės idealams, tėvų skiepytam tikėjimui – daryti tai, ką žmogus turi daryti, kad išliktų dvasiškai gyvas ir sveikas. Jis buvo anos, prieškarinės nepriklausomos Lietuvos ateitininkas, visada likęs ištikimas šios katalikiškos organizacijos šūkiui „Visa Atnaujinti Kristuje, tarnaujant Dievui, Tėvynei ir artimui!” Ne kartą esu klaususi daktaro, kaip jam, net užimant aukštas pareigas, paties nuožmiausio ateizmo laikais pavykdavo atvirai deklaruoti savo idealistinę pasaulėžiūrą. Daktaras su jam būdinga šypsena prisimindavo, jog daug kartų buvo bandoma jį auklėti, teigiant, kad taip besielgdamas „kompromituojantis“ mediciną, buvo ir gražiuoju prašomas sekmadienio rytais viešai nevaikščioti į bažnyčią. Tada jis atsakydavo: „Jei nepatinka, kad einu į rytines pamaldas, galiu Sumos Mišiose dalyvauti“. Su tokiomis nuostatomis teko taikstytis ano laikmečio ideologams, negalėjusiems atleisti iš darbo gydytojo, kuris buvo nepakeičiamas savo srities specialistas, gydytojas iš pašaukimo. A. Pundzius yra pasakojęs ir apie kitą, dar jaunystėje patirtą įvykį, kai 1947 m., ką tik baigus medicinos studijas, jam, kaip ir kiekvienam universitetą baigusiam vyrui, turėjo suteikti atsargos karininko laipsnį. Ką tik „iškeptą“ gydytoją pokalbiui išsikvietęs sovietinis kariškis turbūt juokais paklausęs: „Kas tau, jaunuoli, Tarybų Sąjungoj nepatinka?“ O jaunasis gydytojas be jokių užuolankų pareiškė: „Nepatinka, kad tikėjimą persekiojate“. Žinoma, po tokių žodžių tapti okupacinės armijos karininku nebebuvo jokios vilties… Bet ir represijų dėl to pavyko išvengti – Viešpats saugojo ir globojo savo „karį“. Daktaras yra prasitaręs, jog ir disertaciją rašė ir gynė iš principo, kad įrodytų, jog tikintis žmogus nėra kažkoks tamsuolis.
Prasidėjus Atgimimui, visu ryškumu atsiskleidė daktaro, kaip aktyvaus visuomenininko, talentai. Nepaprastų pastangų ir pasiaukojimo reikėjo atkuriant Lietuvos Krikščionių demokratų partiją. Kartu su kitu „Viešpaties kariu“ šviesios atminties kunigu Petru Našlėnu savo „Žiguliais“ išvažinėjo visą Žemaitiją, padėdamas atkurti partijos skyrius miesteliuose ir didesnėse gyvenvietėse. Septynetą metų buvo šios partijos Plungės skyriaus pirmininkas, tris kadencijas – rajono tarybos narys.
Dar kartą visą Žemaitiją skersai–išilgai teko išvažinėti, padedant čia atsikurti ateitininkijai. Dvejus metus pats ir vadovavo visos Telšių vyskupijos ateitininkams.
Artėjant 1990-1991 mokslo metams, kai į Lietuvos mokyklas jau oficialiai buvo sugrąžinamas katalikų tikybos mokymas, daktaras vėl nepaprastai daug širdies įdėjo, ieškodamas praktikuojančių katalikų, kurie, neturėdami pedagoginio darbo patirties, tik gilų, gyvą tikėjimą, ryžtųsi eiti į mokyklas ir nešti ten Gerąją Naujieną, skleisti Kristaus šviesą. Tais pačiais „legendiniais“ „Žiguliais“ dar kartą išvažinėjo visus rajono kaimus ir miestelius, aplankė kiekvieną mokyklą, kad neliktų nė vienos, nors ir mažiausios švietimo įstaigėlės, kurioje nebūtų pradėta mokyti tikybos.
A. Pundzius buvo ir pagrindinis katalikiškosios mokyklos Plungėje įsteigimo organizatorius. Jo vizijose nuo pat Atgimimo pradžios tai turėjo būti didelė vidurinė mokykla, kurioje šalia bendrojo lavinimo dalykų mokiniams būtų diegiamos ir krikščioniškosios vertybės. Kai 2000 metais pagaliau pavyko šią idėją realizuoti, tiesa, įsteigiant tik pradinę mokyklą, daktaras kartu su mumis nuolat gyveno visais įsikūrimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Jam visada buvo svarbu, kaip mums sekasi, su džiaugsmu ir pasididžiavimu atlydėdavo čia savo garbingus svečius.
A. Pundzius buvo ir Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys, o šalia jau išvardintų visuomeninių pareigų – dar ir Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio pirmininkas, ir Šeimos centro lektorius, ruošiantis sužadėtinius santuokai ir tėvystei.
Pagrįstai kyla klausimas: kaip visur suspėta, iš kur semtasi jėgų ir stiprybės? Iš kur tas nepaprastas gyvybingumas, energija, kurios jam, garbingo amžiaus sulaukusiam, galėjo pavydėti gerokai jaunesni?
Juk nuo jaunų dienų vadovautasi principu „Ora et labora“ („Melskis ir dirbk“). Jo laikydamasis, šis dvasios mohikanas ir keliavo per gražų savo gyvenimą.
Atsisveikinti su velioniu į Plungės bažnyčią susirinko daugybė žmonių. Juk visi kažkuriame savo gyvenimo etape buvome su juo susitikę: kelių kartų gydytojai, tikybos mokytojai, katechetai, politikai, jo vadovaujamus kursus prieš kelis dešimtmečius baigusios medicinos seserys, jo paskaitų besiruošdamos santuokai klausiusios jaunos šeimos, daugybė tikinčiųjų, kuriems šešiasdešimt šešerius metus (tiek, kiek gyveno Plungėje) jis buvo didžiausias autoritetas ir tikėjimo mokytojas. Buvome įpratę matyti jį nuolankiai suklupusį maldai antrajame suole šalia centrinės navos sekmadienį ir eilinį rytą ar vakarą. Kurį laiką mums visiems jo tikrai trūks toje vietoje…
Daktaro A. Pundziaus laidotuvių šv. Mišioms vadovavęs Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ (kartu koncelebravo 11 kunigų) pamoksle sakė, jog simboliška, kad Viešpats pasišaukė velionį Šeimos metais, nes šeima jam buvo kertinė vertybė. Pats užauginęs gausią šeimą, rūpinosi, kad ir tie, kuriuos rengė santuokai, sukurtų gražias, tikinčias šeimas, kad jos būtų gausios, doros ir tvirtos. Tai buvo Dievo žmogus, ištikimybė Viešpačiui, Tėvynei ir šeimai jam reiškė ir ištikimybę tolerancijai, teisingumui, atsakomybei. Atsisveikinimo žodį tarė ir Žemaičių Kalvarijos bazilikos rektorius, Telšių vyskupijos šeimos centro vadovas kan. Jonas Ačas.
Prie kapo duobės velioniui už 60 metų kilnaus darbo pavyzdį dėkojo Plungės rajono savivaldybės ligoninės direktorius Antanas Martusevičius ir ilgametė bendradarbė gydytoja Eugenija Gaudiešienė, pažymėjusi, kad gydytojas A. Pundzius jai buvo ne tik kolega, tai buvo mokytojas, tėvas, kelrodė žvaigždė, išmintingumo ir tolerancijos pavyzdys. Nuoširdžius atsisveikinimo žodžius šešių vaikų, šešiolikos vaikaičių ir dvidešimt dviejų provaikaičių vardu tarė velionio sūnus Juozas, dar kartą apžvelgęs kilnų, nepaprasta šviesa švietusį Tėvelio gyvenimo kelią, begalinį atsidavimą šeimai, įskiepytas vertybes, iš kurių didžiausia – mylėti Dievą ir artimą.
Poetas ateitininkas Vytautas Mačernis rašė: „Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą, tas nesutirps mirty“. Šie žodžiai nuostabiai apibendrina ateitininko A. Pundziaus gyvenimą.
