Po sekmadienio šv. Mišių išeinančią iš bažnyčios mane užkalbino dvi jaunos mamos. Jų dešimtmetės dukros šiais metais ruošiasi Pirmajai Komunijai, o drauge su mamomis sekmadieniais sesutes į bažnyčią atlydi ir mažieji šeimos nariai – dar ikimokyklinukai broliukai. „Kartu su savo vaikais mokomės tikėjimo, mokomės pažinti Dievą, – sakė jaunos moterys, – tačiau vis dažniau iškyla begalė klausimų, kaip sukurti tikėjimo aplinką šeimoje, nuo ko pradėti, kaip šeimos nariams bendradarbiauti, ugdant vaikų tikėjimą, kadangi pačios vaikystėje to negavome“.
Įsibėgėjant Šeimos metams, iš tiesų puiki proga apie tai pamąstyti.
Ieškodama atsakymo į pateiktus klausimus, savo archyve aptikau 1998 m. vasario 14 d. „Bažnyčios žiniose“ (Lietuvos Katalikų Bažnyčios informacijos centro leidinys) spausdintą straipsnį „Šeima ir tikėjimas“, parengtą, remiantis San Sebastiano generalinio vikaro Jose Antonio Pagola mintimis, kuriomis tikrai verta pasidalinti.
Pasak minėto autoriaus, visi sutaria, kad tikėjimas ir vertybės geriausiai perduodami tada, kai pats žmogus asmeniškai ir teigiamai jas patiria. Šeima tam pati tinkamiausia aplinka. Pirmiausia šeimoje vaikas patiria, kad yra priimtas, čia jis pamažu bręsta kaip asmenybė. Jokia grupė, mokykla, parapija, visuomenės bendravimo priemonės negali taip iki gelmės prasiskverbti į vaiko širdį kaip tėvai – tos būtybės, nuo kurių jis absoliučiai priklauso pirmuosius šešerius, devynerius savo gyvenimo metus. Todėl niekas geriau už šeimą neperduos ir vertybių: moralės, poelgių, religinio patyrimo, simbolių ir kt. Tačiau ne bet kaip, o meilės, pasitikėjimo ir artumo aplinkoje. Būtent šis teigiamas patyrimas išugdo vaikų religinį jautrumą. Anksčiau tikėjimas šeimose ir būdavo perduodamas daugiausia tokiu būdu. Šiandien daugelyje jų jaučiama religinė tuštuma, todėl tikėjimą perduoti tampa vis sunkiau.
Šeima yra svarbi ir vėliau, kai vaikas patiria kitokią pasaulio tikrovę. Jis negali nesusieti savo patirties su šeimos religiniu gyvenimu. Žinoma, televizija, draugai taip pat daro poveikį, bet jis ženklus tik tada, kai vaikas šeimoje neranda atramos ir supratimo, negali kalbėtis jam svarbiais ir jautriais klausimais.
Krikščioniška šeima yra ta, kuri nori būti krikščioniška ir gyventi pagal tikėjimo reikalavimus. Būtina, kad tėvai sutartų tarpusavyje, ir vaikai tai jaustų. Svarbus ir tėvų požiūris į vaikus: dėmesys kiekvienam, artumas (skirti laiko, domėtis jų reikalais, kalbėtis su kiekvienu), vaiko nuomonės vertinimas. Tėvai bus identifikacijos modelis vaikams tik tada, kai jie jausis mylimi. Nereikia užmiršti ir simbolinės reikšmės: tėvuose vaikai įžvelgia ir Dievo įvaizdį. Svarbus atitikimas tarp to, ko reikalaujama iš vaikų, ir to, kaip gyvenama. Tikėjimą atitinkantis elgesys jaunam žmogui turi lemiamą reikšmę ir didžiausią auklėjamąją galią.
Svarbu, kad tikėjimas būtų ne vien individualus, bet taip pat juo būtų dalijamasi su kitais. Esame įpratę, kad kiekvienas šeimos narys savo tikėjimu gyvena individualiai, nesidalija tuo, ką jaučia, dėl ko meldžiasi. Šiomis temomis kalbamės nenoriai. Visa, kas susiję su religija, paliekame tam momentui, kai einame į bažnyčią. Ši situacija nesikeičia staiga, bet svarbu pradėti: mokyti vaikus melstis kartu, melstis drauge su jais.
Dažnai šeimoje kas nors pareiškia netikįs. Dėl to nereikia pulti į pesimizmą. Tikintys ir netikintys turime gyventi kartu, gerbdami vienas kitą. Kiekvienas atsakingas už savo gyvenimą. Turime išmokti nesivaržydami išpažinti savo tikėjimą, bet jį liudyti reikia gyvenimu, vengiant bet kokios polemikos ir agresyvumo. Žmonės susitinka tik meilės atmosferoje.
Anksčiau malda šeimoje buvo savaime suprantamas dalykas. Dažniausiai tuo rūpindavosi motina. Šiandien dauguma šeimų nebesimeldžia. Apleidome senąsias praktikas ir vietoj jų neturime naujų. Dažnai ieškoma pasiteisinimų: vaikai per maži, malda labai formali, sunku rasti tinkamą laiką ir pan. Tenka ieškoti naujų būdų. Pirmiausia patys sutuoktiniai turi išmokti melstis kartu, nugalėti tam tikrą varžymąsi. Tokia malda kartais yra Dievo atleidimo prašymas ir atleidimas vienas kitam; kitais kartais – padėka už viską, ką gauname iš Dievo; sunkumuose – pagalbos šauksmas. Gera, kai tėvai meldžiasi už vaikus ir „vaikų vardu“ – už mažuosius, kurie dar nemoka melstis, ir paaugusius, kurie krizės laikotarpiu taip pat nebemoka melstis.
Maldai šeimoje reikia tam tikro klimato. Galima pasinaudoti gera muzika, knyga. Geriausia melstis ten, kur šeima susirenka kartu, ar vaikų kambaryje. Ten galėtų būti ir koks nors religinis ženklas – Pirmąją Komuniją primenantis daiktas, Šventasis Raštas, Jėzaus paveikslas. Galima pritaikyti liturginio laikotarpio papuošimus (pvz., eglutę). Neužtenka kas vakarą vaikui pasakyti: „pasimelsk“ arba ryte paklausti, „ar jau sukalbėjai poterėlius“. Tai gali padėti išugdyti įprotį, bet neišmokys melstis. Pirmiausia būtina, kad vaikas matytų besimeldžiančius savo tėvus. Jei matys, kad tėvai meldžiasi neskubėdami, pagarbiai, pasiėmę rožinį, skaitydami Šventąjį Raštą, vaikas intuityviai supras šių momentų svarbą, pajus Dievo artumą. Tik šitaip jis išmoks religinės kalbos, ženklų, ir niekas šios patirties negalės pakeisti.
Be to, būtina melstis su vaikais. Reikia, kad jie dalyvautų šeimos maldoje: darytų ženklus, kartotų reikšmingas frazes, giedotų drauge, pabūtų tyloje su Dievu. Ateis momentas, kai vaikas pats sugebės palaiminti stalą, pradėti maldą ar perskaityti Evangelijos ištrauką. Malda pasilieka jo patirtyje kaip kažkas gero, kas priklauso šeimos gyvenimui, kaip ir buvimas kartu, pokalbis, juokas.
Kai vaikai maži (iki 6 metų), galima melstis, pasisodinus juos ant kelių, apkabinus; išmokyti kai kurių trumpų ir jautrių maldos žodžių; padėti jiems kalbėtis su Dievu asmeniškai „Viešpatie, aš, Audrius…“); išmokyti kai kurių ženklų; padėti vakare prisiminti prabėgusią dieną, už ją padėkoti ir atsiprašyti, paskaityti jaudinančias Evangelijos ištraukas; nusivesti į bažnyčią ir melstis jiems matant bei su jais; pasinaudoti vaikui reikšmingais momentais: švente, gauta dovana, pasveikimu… Kai vaikai šiek tiek didesni, galima įvairiai melstis prieš valgį; vakare kartu pagiedoti ar sukalbėti „Tėve mūsų“, Marijos maldą, trumpai padėkoti. Jei vyrauja gera atmosfera ir visi pritaria, naudinga kartą per savaitę rasti pastovų laiką visiems susirinkti paskaityti Šventojo Rašto ištrauką, apmąstyti ją, trumpai pakomentuoti ir baigiant išsakyti keletą prašymų.
Svarbu, kad tėvai ateitų į šv. Mišias ir su mažais vaikais. Daugelio nuomone, tik tie laikosi sekmadienio šv. Mišių praktikos, kurie ją perėmė iš savo šeimos. Su paaugusiais vaikais, kurie nenori eiti į šv. Mišias, nereikia nei konfliktuoti, nei neprotingai jiems nuolaidžiauti. Geriausia – motyvuotas pakvietimas, ypač reikšmingomis dienomis (šventės, šeimos mirusiųjų paminėjimas, gimtadieniai, brolių ar seserų Pirmoji Komunija ir kt.). Nors ir ne visi šeimos noriai dalyvautų šv. Mišiose, vis tiek šeimoje turi vyrauti sekmadieninė nuotaika: poilsis, šventiškumas, bendravimas, malda.
Ko siekiame ugdydami tikėjimą? Pirmiausia vaikas turi išmokti gyventi savo tikėjimu asmeniškai, o ne vien iš tradicijos. Tikėjimas turi būti gyvas ir paremtas ne idėjomis ir doktrinomis, o Dievo meilės patyrimu. Tikras tikėjimas nėra individualistinis – juo dalijamasi su kitais, jis neišsigąsta abejonių, dėl jo nesigėdijama. Reikia neužmiršti, kad tėvai, net ir nenorėdami, perduoda vaikams Dievo įvaizdį: autoritarinį, griežtą ar gailestingą, bet teisingą, o gal viską leidžiantį, nesirūpinantį, nevertą dėmesio. Ugdant tikėjimą, lemiamą vaidmenį visuomet turi pavyzdys. Tėvai turi suvokti ir tai, kad šiandieninis pasaulis visiškai skirtingas nuo pačių tėvų vaikystės ir jaunystės metų. Pasikeitė gyvenimo stilius, kultūra, vertinimo kriterijai, todėl vaikai niekuomet nebus tokie, kokie buvo jų tėvai. Kuo geriau tėvai pažins tą pasaulį, tuo geriau galės auklėti.
Vaikų draugai taip pat gali turėti nemažą įtaką moraliniam ir krikščioniškam vaikų lavėjimui. Pagalba vaikams, renkantis draugus, reikalauja takto ir išminties, nes kitaip duos priešingus rezultatus. Tinkamiausia rūpintis, kad vaikai patektų į sveiką, krikščionišką aplinką (mokykla, parapija, pažįstamos šeimos). Pajutus blogą įtaką, reikia ir įsikišti.
Apibendrindami galime pasakyti, kad religinėje srityje, kaip ir kitose, neužtenka suformuoti įpročius, priversti ką nors daryti. Priimama tik tai, kas daroma, suvokiant prasmę. Perimame tikėjimą į Dievą, tik kai patys savo ruožtu patiriame jį. Auklėjamąją reikšmę turi tik tai, kas priimama daugiau širdimi negu galva.
