Visai gali būti, kad kada nors Palanga persikels kur nors į… Kretingą, o gal net Plungę! Ir mes lepinsimės prie Baltijos jūros. Kaip jums tokia mintis? Nieko? Deja, gali atsitikti taip, kad pasipliuškenti joje nelabai išeis – ten mūsų lauks kokie nors simpatiški mėsėdžiai. Nusišneku? Gal… O gal ir ne.
Realybė parodė, kad tokie gamtos kataklizmai, kaip audros, sausros ir potvyniai yra susiję su planetos klimato kaita, kuri visiškai gali pakeisti žmogaus egzistenciją. Neseniai Japonijoje apie tai diskutavę mokslininkai esą sutarė dėl vieno dalyko – lengva nebus: nuo klimato atšilimo poveikio neišsisuks niekas. Remiantis atliktais skaičiavimais, prognozuojama, kad per artimiausius 20-30 metų gerokai sumenks javų derlius, gėlo vandens ištekliai, o žuvys ims migruoti iš įprastų žvejybos plotų. (Bet, jei jau jas sunkiau bus „susemti“, jų turėtų padaugėti? Vadinasi, yra vilties, kad žuvis atpigs. Juk dabar, kai pažiūri į kokio rausvašonio rūkyto jūros ešerio kainą, net alaus nebesinori).
Tiesa, mokslininkai mano, kad vanduo pirmiausiai imtų semti Nyderlandus ir lietuvaičių pamėgtą Jungtinę Karalystę (taigi sugrįš tie mūsų vaikai (arba provaikaičiai) kada nors pavasarį saulėtą į gimtuosius kraštus). Sakoma, kad ir Lietuva imsis prevencinių priemonių: aukštins apsemiamų vietovių kelius (prisiminus dešimtmečius valdžios „gromuliuojamą“ kelio į nuolat apsemiamą Rusnę problemą, ši idėja – iš serijos fix) ir, kad audros verčiami medžiai nenutrauktų elektros laidų, klos požeminius kabelius! (Kas juos eksploatuos, neminima, bet, ko gero, atsiras kokia nauja specialybė, pvz., elektrikas-naras).
Tačiau kartais visai nieko blogo pafantazuoti. Kad ir apie… mirtį. Juk kaip gražu – taurę iki dugno ir į grindis! Taip, kad paskutinį potėpį – vienu mostu! Makabriška? Pasirodo, nė kiek. Štai Londone mokslus krimtęs lietuvis dizaineris, menininkas, inžinierius J. Urbonas suprojektavo mirties karuselės koncepciją – „Eutanazijos kalnelius“. Įrenginys primena vadinamuosius amerikietiškus kalnelius, tačiau pagrįstas kosminių skrydžių, medicinos, inžinerijos, traukos ir kitais dėsniais. Taigi, vienvietis vagonėlis iš lėto (kad turėtum laiko persigalvoti arba apmąstyti prabėgusį gyvenimą) pakyla 500 m aukštį ir… paskutinis, kupinas emocijų pliūpsnio, smigimas 100 m/sek. (arba 360 km/val.) greičiu žemyn. Keliuko ilgis – 7 544 m, o maksimali mirtino reiso trukmė – 3 min. 20 sek., bet šito dėl ekstremalių perkrovų jau nebesužinotum. Kol kas tai – tik teorija, tačiau kūrėjas, sako, sulaukė internautų susidomėjimo ir net pageidavimų užsiregistruoti į „kelionę“.
Fantazijai ribų nėra. Juk kartais ir mintims norisi pabėgti nuo proto (žinoma, geriau tegu jos nepamiršta takelio į „namus“).
