Rugsėjo 10-ąją Aleksandravo kaimo bendruomenė „Vizijos“ visus norinčius pakeliauti praeities keliais pakvietė į puikią pažintinę šventę. Susirinkusieji turėjo progos ne tik išvysti, bet ir dalyvauti įvairiose geriau ar mažiau žinomose edukacijose, sužinoti Aleksandravo kaimo istoriją. Taip atskleistas ne tik Žemaitijos krašto tautinis paveldas ir tradicijos, bet ir pažymėta 100 metų sukaktis, kai Aleksandravas pirmą kartą buvo paminėtas gyventojų surašymo dokumentuose.
Nors pagrindinė veikla buvo numatyta sekmadienį, aleksandraviškiai jau šeštadienį galėjo pajodinėti žemaitukų veislės arkliuku, kurį į šventę atvežė Liudas Augaitis iš Klausgalvių kaimo (Kretingos r.). Kitą dieną susirinkusieji turėjo progą pasivėžinti žemaituko traukiamu vežimu. Be arkliuko, L. Augaitis atsivežė ir kitų gyvulių: avių, ožkytę. Tad, kaip sakoma, ir mažiems, ir dideliems buvo kur akis paganyti ir senelių, prosenelių transporto priemonę išbandyti.
Šiemet sukanka 100 metų, kai Aleksandravas buvo pirmąkart paminėtas gyventojų surašymo dokumentuose. Tiesa, Aleksandravo dvaras minimas gerokai anksčiau.
Įsimintinai datai įamžinti buvo sukurtas, pastatytas ir pašventintas koplytstulpis, kurio autoriai – kalviai Eitaras Pokvytis (Aleksandravas) ir Aurelijus Riauka (Gargždai) bei skulptorius Gintautas Bidva. Ąžuolą bendruomenei padovanojo Arūnas Uznys.
Koplytstulpis papuošė gyvenvietės skverelį. Jis pastatytas toje vietoje, kur anksčiau stovėjo Aleksandravo dvaras. Koplytstulpį pašventino Kartenos parapijos klebonas Algirdas Lukšas.
Į šventę atvykęs Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis džiaugėsi žemaičių puoselėjama tradicija įamžinti tai, kas svarbu. „Pastatėte koplytstulpį svarbiai datai pažymėti. Taip palikdami ženklą ateities kartoms, parodydami savo vaikams, kaip svarbu yra puoselėti savo šaknis, savo istoriją. O vaikai – juk kaip mes juos auginsime, ką įdiegsime, tokie jie ir užaugs“, – kalbėjo rajono vadovas.
Meras už darbą bendruomenės labui Aleksandravo kaimo bendruomenei „Vizijos“ ir jos pirmininkei Stasei Mačiulskienei įteikė padėkos raštą.
Be jau minėto jodinėjimo, važinėjimo vežimu, ir suaugusieji, ir vaikai turėjo galimybę pamatyti, kaip buvo kerpamos avys. Galėjo ne tik pamatyti, bet ir patys išbandyti. Reikia pažymėti, kad pirmą kartą į rankas avikirpes žirkles paėmęs aleksandraviškis Žydrūnas su šiuo darbu susidorojo puikiai. Plungės „Saulės“ gimnazijos mokytoja Ingrida Tamošauskienė parodė, kokių grožybių galima pasidaryti veliant vilną. Kas norėjo, ir patys galėjo pirmuosius žingsnius link tobulo darbelio išbandyti.
Vyrai, moterys ir vaikai atidžiai stebėjo, kaip tautodailininkas Vytaras Gedvilas pina krepšius. Žinoma, buvo ir tokių, kurie patys išbandė pynimą. Nemažo susidomėjimo sulaukė medžio drožėjas Alioyzas Pocius iš Salantų, demonstravęs, kaip drožiami šaukštai. Nors ir atrodo, jog išdrožti šaukštą – niekų darbas, pabandžiusieji įsitikino, kad tai nėra visai paprasta. Smalsuolių netrūko ir prie kalvio žaizdro, kur buvo kalama pasaga.
Su didžiuliu susidomėjimu susirinkusieji klausėsi Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos kultūrologės Aldonos Kuprelytės pasakojimo apie senąsias žemaičių tradicijas.
Suprantama, kad Aleksandravo kaimo atsiradimo istoriją
vietiniai žino puikiai, o štai atvykusiems svečiams tai buvo kažkas naujo. Kaip pasakojo renginio organizatoriai, senovėje Aleksandravo dvaro vietoje buvę du kaimai. Rytinės dvaro žemės priklausė Kibiškių kaimui, o vakarinės – Puškorių. Aleksandravo dvaro pavadinimas pirmą kartą aptinkamas 1842 m. metrikų knygose, nors 1848 m. tarp Kartenos parapijos kaimų dar paminėtas ir Kibiškių kaimas su šešiais „dūmais“.
Beje, yra ir kita Aleksandravo dvaro, o kartu ir kaimo, pavadinimo kilmės versija. Pasakojama, kad grafienė Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel artimai draugavo su Rusijos caru Aleksandru, todėl vienturtį savo sūnų pavadino Aleksandru, netgi berniuko krikštatėvis buvęs pats caras. Tuo metu jau pastatytas dvaras šiam įvykiui atminti ir buvęs pavadintas Aleksandravu.
1913 m. Aleksandravo dvaro centrą nupirko Kazimieras Riepša ir Juozas Eglinskis. K. Riepša įsigijo 7 pastatus su 100 ha žemės, o J. Eglinskis – 3 pastatus su 45 ha žemės. Pastarajam atiteko akmeninė arklidė, 1861 m. statytas dvaro gyvenamasis namas, rūsys. K. Riepšai – ūkvedžio gyvenamasis namas, statytas apie XIX a. pradžią. Jį sudarė 15 kambarių.
Pasakojama, kad į Gaudučių dvarą pas poną, kuris buvo įgaliotas išparduoti Aleksandravo dvaro žemes, K. Riepša atvyko apsivilkęs apiplyšusia burka, bet pasikinkęs du gerus arklius. Ponas, pažiūrėjęs į pančiu persijuosusį, labiau į elgetą panašų žmogelį, atsisakė jį priimti. Ir tik tada, kai klumpėtas žmogelis prasisiautė suplyšusius skudurus ir ištraukė kapšą auksinių, ponas pakvietė jį vidun, tarnaitei liepė atnešti arbatėlės, o tarnai šoko arklius nukinkyti.
Vėliau K. Riepša savo ūkį padalijo dviem sūnums: Kazimierui ir Mykolui. Kazimieras pasiliko gyventi dvaro senuosiuose pastatuose, o Mykolas ant savo žemės pasistatė naujus pastatus. Taip pamažu žmonės į Aleksandravą kėlėsi iš aplinkinių kaimų, pirko kas didesnį, kas mažesnį žemės gabalą ir kūrėsi, kaip kam išėjo.
1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Aleksandravo kaime jau buvo 11 sodybų, kuriose gyveno 91 gyventojas.
Kaip atrodė kaimas seniau, aleksandraviškiai ir svečiai galėjo išvysti aleksandraviškės kraštotyrininkės a. a. Veronikos Simutienės surinktų senų fotografijų ir istorinės medžiagos apie kaimą parodoje.
Na, o kad būtų linksmiau, šventės dalyviams koncertavo ansamblis iš Telšių „Spigėns“.
