Mama, užejusi i dukters kambari, pamate tvarkingai paklota lova, sutvarkyta kambari. Ant lovos gulejo vokas su užrašu „Mamai“. Drebanciomis rankomis pradejo skaityti:
„Brangioji mama, atsiprašau ir apgailestauju, kad rašau tau ši laiška. Aš pabegau iš namu su savo nauju vaikinu, kadangi nenorejau, kad man su teciu iškeltumete scena. Aš degu aistra Achmedui, jis toks nuostabus su savo auskarais, tatuiruotemis, barzda ir baikerio drabužiais. Bet tai ne tik aistra – aš esu nešcia. Achmedas sako, kad mes kartu busime labai laimingi. Jis turi vagoneli miške ir kruva malku visai žiemai. Jis nori su manimi tureti daugiau vaiku, apie tai svajoju ir aš. Jo padedama, supratau, kad marihuana iš tikruju niekam nekenkia, tad mes ja norime auginti sau ir su draugais keisti i kokaina ir ekstazi. Dabar aš mokslo meldžiu, kad jis atrastu vaistus nuo AIDS – tam, kad Achmedas jaustusi gerai: jis tikrai to nusipelne! Mama, nesijaudink, man dabar jau 15 metu ir aš žinau, kaip savimi pasirupinti. Kada nors aš tave tikrai aplankysiu ir supažindinsiu su tavo anukais.
Tavo dukte Jurga
P. S. Viskas, ka parašiau, yra melas. Aš pas kaimyna. Tik norejau priminti, kad gyvenime yra blogesniu dalyku nei mano pažymiu knygute rašomojo stalo stalciuje. Mama, aš tave myliu. Paskambink, kai bus saugu sugrižti i namus.”
