Tie, kas prieš 26-erius metus dalyvavo neeiliniame istoriniame įvykyje – Baltijos kelyje, suvienijusiame tris panašaus likimo valstybes, puikiai mena lietuviškai, latviškai ir estiškai skambėjusios dainos žodžius: „Bunda jau Baltija, bunda jau Baltija, Lietuva, Latvija, Estija!“ O gal jų lūpose vis dar skamba ir kitas kūrinys – Eurikos Masytės atliekama daina „Laisvė“, tapusi neformaliu Atgimimo himnu?
Prieš 26 metus, rugpjūčio 23-iąją, visa tauta degė vienybės idėjomis, degė ryžtu priminti Europai apie Antrojo pasaulinio karo padarytas ir tebekraujavusias žaizdas.
„Baltijos tautos vėl stovi ant Europos slenksčio. Šiandien Europa sveikina mus kaip savo prarastus sūnus. Tačiau mes patys niekad nelaikėm savęs prarastais. Paduokime vieni kitiems rankas ir ženkime pirmyn vienu bendru keliu: BALTIJOS KELIAS – tai Europos kelias, BALTIJOS KELIAS – tai paskutinis kolonijinių teritorijų išlaisvinimo Europoje kelias, BALTIJOS KELIAS – mūsų bendrų namų pastatymo kelias!“, – rašoma 1989 metais Cėsyje (Latvijoje) Baltijos Tarybos priimtame posėdžio pareiškime „Baltijos kelias“ (www.3lrs.lt).
1989-ųjų įvykius stebėjau vaiko akimis. Būdama devynerių metų, gal nelabai suvokiau jų reikšmę, tačiau išgyvenau nepaprastą vienybės jausmą. Į Baltijos kelią su mama vykau iš Klaipėdos, žiūrėjau, kaip rikiuojasi, automobiliai, autobusai, kaip dega jų žibintai. Žmonės kibosi už rankų, o mūsų autobusas lingavo nuo traukiamų patriotinių dainų.
Pernai, per 25-ąsias šio įvykio metines, į Baltijos kelio paminėjimą vykau iš Rietavo, jau su savo sūnumi. Buvo lietinga diena, o kelyje stovėjo vos vienas kitas būrelis žmonių. Jaunieji šauliai autobuse traukė populiariųjų atlikėjų dainas (beje, ne visos jos buvo lietuviškos). Suformuoti ilgą grandinę iš rankomis susikibusių bendraminčių nebuvo galimybės – trūko žmonių.
Net nepajutome, kaip prabėgo 26-eri metai nuo tos dienos, kai Lietuvoje gyvavo Sąjūdžio idėjos, kai daugelis svajojome apie laisvą, europietišką ir demokratišką šalį. Svajojome, kūrėme ateities planus, savo likimą, namus matėme Lietuvoje. Vylėmės gyventi laisvoje šalyje, apsupti draugų, artimųjų.
Rugpjūčio 24 dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo žiemoti į šiltuosius kraštus išskrendančius gandrus. O kiek mūsų, lietuvių, išskrido dirbti į kitas šalis? Kaip rašoma spaudoje, ano meto neformalaus laisvės himno atlikėja – taip pat ne Lietuvoje. Eurika Masytė dar 2012 metais pakėlė sparnus iš Lietuvos ir įsikūrė nemažai lietuvių priglaudusioje Airijoje.
Po žiemos parskridę gandrai praneša apie pavasarį, artėjantį atšilimą, jų išskridimas signalizuoja apie rudenį. O kada pavasarį Lietuvoje skelbs sugrįžtantys emigrantai? O gal dar ilgai stovėsime ant Europos slenksčio, prie pat durų, skersvėjyje.
