Rugpjūčio 17 d. atstatomuose parapijos namuose su plungiškiais mintimis apie ramybę, kaip vidinę jėgą, dalijosi filosofijos mokslų daktarė Bronė Gudaitytė. Viešnia – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto lektorė, „Marijos radijo“ laidų vedėja, dvasinės ekologijos propaguotoja.
Ramybė, kaip ne kartą savo paskaitoje pabrėžė lektorė, yra pati aukščiausia mūsų sielos – jausmų, emocijų, proto – būsena. Šventojo Pranciškaus mums paliktoje Taikos maldoje sakoma: „Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu: leisk man nešti meilę ten, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys, šviesą, kur užgulusios tamsybės…“
Lektorė akcentavo, kaip svarbu turėti ramybę ir taiką savo širdy, nes, jos neturėdami, niekada ir nesužinosime, kas tai yra. Begalinę ramybę turėjo visi šventieji. Ji ateina per vidinę kovą – per šventumo kovą. Didžiausia šventumo žymė tai, kad Dievas suteikia man malonę gyventi tam, kad kitiems būtų gerai. Šventieji myli savo šventumą ne todėl, kad tai juos atskiria ir iškelia virš kitų, bet, priešingai, todėl, kad šventumas juos priartina prie žmonių ir net priverčia nusižeminti prieš juos. Jis suteiktas tam, kad šventieji mums padėtų ir patarnautų. Jie tokie ne todėl, kad jų šventumas priverčia visus jais žavėtis, bet todėl, kad šventumo dovana jiems suteikia galią žavėtis ir džiaugtis kitais, išlaisvina juos nuo kitų smerkimo ydos, išmoko užuojautos, gailestingumo.
„Mums netrūksta to, kuo dalinamės“, – teigė lektorė. Jeigu dalinamės meile, jos ir nestokosime, jeigu pykčiu, – tai jo netrūks. Jeigu gebėsime suteikti kitam ramybės, jos visada turėsime ir patys. Jėzus suteikia žmogui kančią ne todėl, kad nori kankinti, o todėl, kad nori išbandyti.
Tylos, įsiklausymo į tylą taip pat reikia išmokti. Tik įsileidę tylą į savo žodžius, galime atsiverti, pripažinti, atsiprašyti, susitaikyti.
Toks turėtų būti tikinčio žmogaus požiūris į šventumą, kaip kiekvieno krikščionio pagrindinę vertybę, pagal kurią jis atpažįstamas ir pripažįstamas kaip Jėzaus sekėjas.
