Su vienu savo medžioklių draugeliu pagriebę šautuvus važiuojame į bebryną – gal pavyks kokį kaltadantį paguldyti.
Prie pat žvyrkelio yra bebro namelis. Dauguma šiuos žvėrelius medžiojančiųjų žinome, kad jame gyvena vienišius. Vis pajuokaudavome, kad, matyt, kokį senelį iš namų išvijo arba tiesiog šeimos nesukūrė, o gal jis homoseksualus. Juk tarp žmonių tokių yra, o kodėl negali būti ir tarp bebrų? Kažkada viename bebryne esu sugavęs tik du patinus ir labai nustebau, kad jame nebuvo mamos. Tikiuosi, kad dėl tokio mano pamąstymo gėjai neužsigaus.
Pravažiuodami matome, kad prie to bebrelio namo nusičiupęs šautuvą jau taisosi įsikurti jaunas medžiotojėlis. Vėjas nuo jo pučia tiesiai į žvėrelio būstą, tai patariame eiti į kitą pusę. Juk bebrai nameliuose turi alsuoklius ir puikiai užuodžia į jį nešamus kvapus.
Tegu, pamaniau, tykoja, nors vakar tam bebrui pastačiau spąstus. Imsi dabar ir apie tai aiškinsi. Gal ne į mano spąstus bebrelis paklius, o iškiš nosį jaunajam kolegai ir tas paleis šūvį.
Po medžioklės paskambinu. Tas paaiškina, kad jokio bebro nematė, bet kažkas vandenyje supliauškėjo. Ryte nuvažiuoju. Pakliuvo bebrelis į spąstus.
Negražu juoktis iš kolegos. Jei sužinosiu, kad vėl į tą bebryną ruošiasi eiti, tada jau padoriau pasielgsiu – pasakysiu, jog ten bebro nebėra.
