Užrašinėjau šunų, arklių, karvių ir net jaučių vardus. Rodos, nieko ypatingo. Medžiaga į žodinį fondą, ir tiek. Bet man nepaprastai „pasisekė” su jaučiu, kuris vienu kartu toli pastūmėjo mano užrašus.
Buvo senas senelis. Jis neturėjo vaikų, bet tik didelį jautį. Nusižiūrėjo vagis ir, atėjęs pas senelį, pasiūlė jam iš jaučio padaryti vaikelį. Seneliui patiko. „Ar tikrai?” – atsiklausė senelis. „Tikrai”, – atsakė vagis. Jautis gražus, tai ir vaikelis bus gražus.
Vagis išsivedė jautį ir pradėjo dirbti vaikelį.
Praėjo nemažai laiko. Senelis susitinka vagį ir klausia: „Ar jau padarei vaikelį?” „Jau padariau, tik dabar mokslą eina. Vėliau gausi”.
Laukia vėl senis ir sulaukti negali. Pagaliau vėl sutinka vagį ir nekantriai klausia: „Kuomet tu man vaiką atiduosi?” Vagis: „Jau greitai. Jis baigia mokslus eiti.”
Už kiek laiko vėl jiedu susitinka. Vagis ir sako: „Tavo vaikas jau baigė mokslus ir yra didelis viršininkas. Nueik ir sakyk: Taip ir taip…” – vagis pamokė, kaip į jį kreiptis. Ir dar pridėjo: „Tik neik per daug arti. Jis piktas. Matai, iš jaučio padarytas…”
Vargais negalais senelis atrado tą didįjį viršininką, savo vaiką, ir iš tolo kreipiasi:
– Sveiks pan Buzikol!
Bet didelis viršininkas piktai žiūri ir visai su juo nenori kalbėti. Senelis užsigavo ir neiškentęs sako: „Matai, koks dabar rizikaunas… Ar seniai tave ant lenciūgo vedžiojau, prie karvių leidau… O dabar mandras!..”
Po to viršininkas jau atsiliepė: „Iš kur tas beprotis? Veskite jį lauk”.
Taip paliko senelis be jaučio ir pinigų, kuriuos irgi buvo davęs, kad šis geriau mokslus išeitų.
1969 metų sausio 29 dieną, pasikalbėjęs su C. Petrauskyte-Budžiene, gimusia 1891 m., Paparčių k., Barstyčių apylinkėje, užrašė Konstantinas Bružas iš Varduvos.
