Biologinę įvairovę sudaro visų gyvų organizmų rūšių, gyvenančių sausumos, paviršinių vandenų bei kitose ekosistemose, visuma, jų buveinės, taip pat genetinė įvairovė. Gamtoje svarbu išsaugoti ne tik atskiras rūšis, bet ir natūralią jų gyvenamąją aplinką – buveinę, kurioje gyvoji ir negyvoji gamta kartu formuoja vieningą visumą. Juk nė viena rūšis negali egzistuoti atskirai, be kitų su ja susijusių rūšių.
Buveinė, kaip unikalus gamtos kompleksas, yra didelė vertybė pati savaime. Įvairūs buveinių tipai formavosi ilgą laiką. Sunaikinus tokią buveinę kaip seną ąžuolyną, tarp laukų ir miškų besirangantį sraunų upelį ar klampią pelkę, reikia laukti kelis šimtus metų, kol viskas vėl grįžtų į buvusią būklę, jei tai dar apskritai būtų įmanoma. Kiekvienam žinoma: atkurti tai, kas buvo sunaikinta, kainuoja kur kas daugiau nei protingai tvarkyti ir išsaugoti dar išlikusias gamtos vertybes.
Šiuo metu Lietuvoje aptinkama apie 20 529 gyvūnų, 1 796 augalų ir 6 100 grybų rūšių. 2007 m. pradžioje į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504, įtrauktos 767 rūšys (1992 m. buvo 501 rūšis).
Į Lietuvos augalų bendrijų raudonosios knygos sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 237, įtrauktos 53 augalų bendrijos, kurios šalyje dėl įvairių priežasčių yra ant išnykimo ribos, retos arba sparčiai nyksta.
Įgyvendinant Europos Sąjungos Tarybos 1992 m. gegužės 21 d. direktyvą 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos, nustatyta, kad Lietuvoje aptinkamos 55 Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės ir 50 EB svarbos augalų ir gyvūnų rūšių.
Žemaitijos nacionaliniame parke rasta 210 Lietuvos raudonosios knygos rūšių ir 87 saugomos ES paukščių direktyvos I priedo rūšys bei ES natūralių buveinių ir laukinės faunos ir floros apsaugos direktyvos II ir IV priedų rūšys.
Daugiausia retų augalų ir gyvūnų rūšių yra išlikę miškuose, pelkėse, greta nereguliuotų upių ir jų vandenyje. Viena iš tokių – Uošna. Ji kol kas nėra priskiriama kuriam nors saugomų upių buveinių tipui.
Ši aplinkybė lėmė, kad Žemaitijos nacionaliniame parke Vilniaus universiteto aplinkos tyrimų centro mokslininkai atliko Uošnos upės žuvų įvairovės tyrimus. Jie patvirtino, kad šaltame ir švariame upės vandenyje gausu įvairiausių vandens gyvūnų. Greta visiems gerai žinomų kuojų, ešerių ir kitų, tačiau jau rečiau sutinkamų švarių upelių žuvų, čia gyvena retos visoje Europoje saugomos keturios žuvų rūšys: kūjagalvis, vijūnas, kirtiklis, mažoji nėgė. Srovėje besidraikanti vandens augalija sudaro puikų prieglobstį gyvūnams.
Upelio vanduo yra labai švarus ir šaltas, todėl čia susidaro sąlygos išlikti šioms rūšims. Jame gyvenantys gyvūnai, augalai yra labai jautrūs taršai. Verta paminėti, kad svarbios ne tik Uošnos žuvys, bet ir jos pakrantėse išlikusios, pavasarį užliejamos natūralios pievos, kuriose auga ir Lietuvos raudonosios knygos augalų rūšys. Natūrali tarp miškų besiranganti upė džiugina kiekvienąkart ją pamačius. Deja, už miško ribos, atviruose laukuose, ji virsta melioracijos kanalu. Šioje atkarpoje retųjų žuvų nerasta, pakrantės augalija skurdi.Mokslininkai teigia: norint išsaugoti žuvis, pirmiausia reikia išsaugoti jas supančią aplinką ir tuos gyvūnus bei augalus, be kurių jos negalės egzistuoti. Mes negalime išsaugoti pavienių organizmų, nesudarę sąlygų gyventi bendrijoms.
S. Sidabro nuotr.
Parengė ŽNPD direktoriaus pavaduotojas Saulius SIDABRAS
