Nuo pat gruodžio pradžios (ar net lapkričio pabaigos) kokį mygtuką bepaspaustum (televizoriaus, radijo, kompiuterio, telefono ir kt.) visais kanalais pumpuojama Kalėdų dvasia. Aktualiausios temos: kurio miesto eglutė gražiausia, kaip iškepti gardžiausią kalakutą, kaip padabinti namus, suruošti tobuliausią šventę, nupirkti dovaną išleidžiant iki 30 eurų ir t. t. Visur skamba „Džingl bels, džingl bels“, netyla svajonių išsipildymą žadančios reklamos (tiksliau – kurstančios mus pirkti, pirkti ir dar kartą pirkti), prekybos centrai, elektroninės parduotuvės ir visi kiti prekybininkai vienas per kitą skanduoja apie didžiausias nuolaidas, akcijas ir kitokias atrakcijas...
Reikia pripažinti, kad adventas, kuris turėtų būti ramybės ir susitaikymo laikas, yra paverstas pirkimo vajumi, o Kūčios ir Kalėdos – Kristaus Gimimo šventė – virtusi to, ką įsigijome per adventą, dovanojimo ir valgymo iki persivalgymo laikotarpiu. Iš pradžių vargstame lakstydami iš krautuvės į krautuvę, paskui – eidami nuo vieno stalo prie kito, dar vėliau – ieškodami veikiančios vaistinės ar patarimų internete, kurie padėtų įveikti besaikių švenčių padarinius.
Ir taip būna kasmet. Jau lapkritį žinome, kas mūsų laukia gruodį, kokios bus šventės ir kaip jausimės po jų. Lyg ir norėtųsi ką nors keisti, mažinti, ko nors atsisakyti, koreguoti prioritetus, bet… Ne taip paprasta laužyti tai, kas įprasta, kas tapę norma ar net savotiška tradicija. Asmeniškai mano sąžinę kasmet šiek tiek graužia klausimai: o kur Kalėdų sakralumas, kur tikroji jų dvasia ir prasmė, ar patys bežinome ir vaikams bepasakome, ką iš tiesų švenčiame? Šiomis dienomis į širdį įkrito per televiziją girdėtas vieno dvasininko pasakymas, kad šventėms ruošiamės ir išleidžiame tiek, lyg Kristus būtų gimęs penkių žvaigždučių viešbutyje, bet iš tikrųjų jis pasaulį išvydo varganame tvartelyje…
Kad ir kokie globalūs ar egzistenciniai klausimai begraužtų, Kalėdos vis dėlto yra tas laikas, kai norisi ir pirkti, ir dovanoti, ir ką nors ypatingo ant stalo padėti. Juk tikras smagumėlis matyti džiugias vaiko akis, kai jis, išpakavęs dovaną, randa tai, apie ką rašė Kalėdų Seneliui. Didelį džiaugsmą sukelia ir namiškių ovacijos, kai ant stalo atkeliauja obuoliais apkaišyta kepta višta. O kur dar drėgnos mamos akys, matant pro duris suvirstančius visus vaikus, anūkus ar net proanūkius. Pripažinkime, kad visame tame taip pat yra daug sakralumo – kai esame drauge, dalijamės tuo, ką turime, džiuginame vieni kitus.
Taigi iki Kalėdų beliko dešimt dienų. Advento vainike – dar dvi neuždegtos žvakės. Dovanų sąraše – dar ne ties visais vardais padėti pliusiukai. Ir šventinis valgiaraštis dar nesudėliotas… Bet viskam – savo laikas. Kaip kasmet, taip ir šiemet, viską suspėsime. Svarbu sau įteigti, kad švenčių laukimas – ne našta, o malonumas.
