Apie muziką, krepšinį ir rudenį

Neseniai viename žurnale teko skaityti įdomų straipsnį apie jauną amerikietį, kuris mūsų taip dažnai peikiamą Lietuvėlę apibūdina… kaip savo svajonių šalį.
Sakysite, nesąmonė? O šis Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis su jumis nesutiktų. Anot jo, lietuviai nesugeba įvertinti to, ką turi. Šiam amerikiečiui nesuvokiama laimė yra tai, kad vos pora ar daugiau valandų – ir jau esame prie jūros, tik pusvalandis – ir galim rinkti grybus miške. O pats nerealiausias dalykas jam – keturi metų laikai, kai galim pasidžiaugti ir saule, ir lietumi, ir sniegu, pasigrožėti spalvotais lapais…
Pastaruosius jau tuoj tuoj matysime kas žingsnį. Ant kulnų lipa taip nemylimas rudenėlis, išplėšiantis „dūšiose“ apsigyvenusią vasarišką nuotaiką, šilumą ir nerūpestingumą. Pripažinkim, kai nepila kaip iš kibiro, gatvės nepanašios į mažas upes, o nauji sezoniniai batai neklimpsta į tižų purvą, tas auksinis ruduo, rodos, netgi labai simpatiškas. Man jis kažkodėl labiausiai „kvepia“ Lietuva.
Juk nesam mes nei per daug užsidarę, santūrūs, kaip šiauresnių kraštų gyventojai, nei tokie aistringi, kaip pietiečiai. Na, nebent, kai kalba pasisuka apie krepšinį… Jau keletą savaičių oranžiniai kamuoliai tik ir mirga laikraščių antraštėse, televizorių ekranuose, reklaminiuose stenduose. Apie šalyje vykstantį Europos krepšinio čempionatą kalba ir maži, ir dideli. O pastarieji, jeigu į kokius lažybų punktus ir neužsuka, tai bent „totalizauja“ darbovietėse su kolegomis.
Vis dėlto kaip paaiškinti tą mūsų meilę krepšiniui? Kodėl, žiūrint, kaip rinktinės aukštaūgiai pelno taškus, kokį įspūdingą triukšmą arenose kelia lietuvių sirgaliai, girdint jų palaikančias skanduotes ir tą tokį gražų, vieningą Lietuvos himno giedojimą, užsibaigiantį nesuvokiamai garsiu „Vienybė težydi“, gerklėje tarsi įstringa koks gumulas? Man asmeniškai bene tobuliausia akimirka ta, kai, pasibaigus varžyboms, mūsų rinktinės krepšininkai šypsosi ir plodami nuoširdžiai dėkoja sirgaliams. Stipru!
Krepšinis – velniškas, gerąja prasme, mūsų pasididžiavimas, tačiau Lietuva turi ne tik jį. Vienas iš ypač gražių dalykų – Andriaus Mamontovo organizuojama Gatvės muzikos diena. Kaip rašė „Lietuvos rytas“, prieš keletą dienų melodingas šios dienos kelias nusidriekė ir į Baltarusiją. Kiekviena šalis turi savo įstatymus ir taisykles, tačiau kiek liūdna girdėti, kad čia į gatves muzikuoti negali išeiti, kas tik nori, – muzikantus kruopščiai atrenka valdžia. Negalima čia net skrybėlaitė, į kurią atsidėkodami klausytojai įmeta monetų. Atrodo, Baltarusija visai čia pat, tačiau gyvenimas – kitas.
Lietuva – ne be trūkumų, bet pasidžiaugti tikrai turime kuo. Kad ir tuo pačiu rudeniu. Dabar parduotuvėse tiek daug nebrangių, gražių, spalvotų guminių batų – nusipirkit, apsiaukit ir pasileiskit per balas…