Į „Plungės“ redakciją paskambino pasipiktinusi žlibiniškė ir sakė nebegalinti ilgiau tylėti, matydama, kaip Žlibinų seniūnė Sigutė Žeimaitienė esą nesiskaito su žmonėmis.
Nepanorusi savo vardo pasakyti moteris kaip žirnius bėrė: „Siaubas, nebegaliu tylėti, negalima šitaip elgtis su žmonėmis…“
Šis pasipiktinimas kilo neatsitiktinai. Anot skambinusiosios, Žlibinuose jau kaip ir tradicija tapo Žolinės, o per jas – ir kaimo šventė. Deja, šį kartą, pasak moters, seniūnė tik pasijuokė iš žmonių.
Nors esą buvo pakabinti skelbimai, kviečiantys į šventę, jokios šventės net nebuvo. „Argi čia šventė, kad atėję žmonės neturėjo kur atsisėsti ar pasidėti savo atsineštų vaišių, kaip visada būdavo, kad po visko galėtų atsigerti arbatos, pasišnekučiuoti su kaimynais, draugais, pažįstamais?“ – lyg korespondentų, lyg savęs klausė skambinusioji.
Negana to, kad atsisėsti nebuvo kur, tai ir programa, anot moteriškės, buvo iš „kojų verčianti“.
„Bendruomenės pirmininkė paskaitė eilėraštį ir tai – visa programa“, – porino žlibiniškė. Skambinusi moteris teigė, kad ne vienos jos tokia nuomonė, esą dauguma žlibiniškių pasipiktinę tokia „švente“.
Moteris priminė, kad Kantaučiuose šventė buvo „superinė“, o Žlibinai – lyg ir tuščia vieta. „Juk turime savo meno kolektyvų, ir šokame, ir dainuojame. O gal reikėjo jų paprašyti, kad parodytų savo programą, tada žmonėms būtų linksmiau buvę“, – kalbėjo moteris. Anot jos, nežinia, kas atsitiko Žlibinams, kad buvęs dainingas kraštas taip nusivažiavo. „Visiems tik ir giriamės, kokie mes muzikalūs, dainingi, kad nė viena dainų šventė be mūsų neapsieina, o štai saviems tai nieko nedarom“, – piktinosi žlibiniškė.
Juk sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Kadangi moteris nenorėjo prisistatyti, nes esą bijanti keršto, negalime nei tikėti, nei netikėti jos žodžiais. O gal kažkas sugalvojo išlieti pamazgų kibirą ant Žlibinų seniūnės galvos?
Kad viskas būtų aiškiau, skambinome seniūnei S. Žeimaitienei.
O išgirdome štai ką. Šventė tikrai buvo ne tokia, kokios galbūt kažkas tikėjosi. Anot seniūnės, skelbime buvo nurodyta, kad Žolinei kiekvienas papuoštų savo gyvenamąją vietą. Nesvarbu – kaip, kokias priemones panaudos.
Anot S. Žeimaitienės, žlibiniškių išmonė stebėtina: vieni savo kiemus dabino rožėmis, kiti ant vartų kabino vainikus, treti ir agurkus panaudojo… Kiekvienas galėjo apžiūrėti ir įvertinti šeimininkų triūsą.
Po šv. mišių, pasak seniūnės, visi susirinko į Žlibinų kultūros centro kiemelį. Kadangi kultūros centras po renovacijos iki galo dar nesutvarkytas, teko tenkintis kuklesne švente.
Susirinkusiesiems padainavo atvykę skautai. Po to visi buvo kviečiami prie arbatos puodelio. Anot S. Žeimaitienės, vieni kvietimą priėmė, kiti atsisakė, o treti ir savo termosų su arbata buvo atsinešę.
Paklausta, kodėl žmonės pasipiktino tokia švente, seniūnė atsakė: „Negalime mes taip išlaidauti. Greitai vyks kultūros centro atidarymas, tada bus ir muzikantų, ir kolektyvų“. Bet tuoj pat pridūrė, kad dauguma žmonių buvo patenkinti tokia ne visai tradicine Žoline. „Kas žviegė, tas ir žviegs, tokia yra tiesa“, – mūsų pokalbį užbaigė Žlibinų seniūnė.
Ko gero, seniūnė teisi, visiems geras nebūsi: yra patenkintų ir nepatenkintų, vieni naujoves priima ištiestomis rankomis, kitiems ir per prievartą neįbruksi.
O tiems žlibiniškiams, kurie liko nepatenkinti Žolinės švente, nereikėtų nusiminti – juk ne už kalnų kultūros centro atidarymas. O tada jau bus visko, ko tik širdelė geidžia. Taigi, kantrybė – dorybė.
