Šiuolaikinėse diskusijose apie dirbtinį intelektą (DI) dažniausiai dominuoja technologiniai argumentai: efektyvumas, greitis, gebėjimas apdoroti didelius duomenų kiekius. Tačiau vis labiau ryškėja, kad esminis DI plėtros nulemtas lūžis vyksta ne technologijų srityje, o žmogaus santykyje su tikrove.
Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorė dr. Jolanta Zabarskaitė nagrinėja, kaip technologijos keičia mūsų santykį su pasauliu, kalba ir mąstymu.
DI keičia žmogaus santykį su tikrove
Kaip pabrėžia prof. dr. J. Zabarskaitė, šiandien svarbu diskutuoti ne tik apie naujų DI įrankių atsiradimą, jų keliamas grėsmes ar teikiamą naudą. Kur kas svarbiau kalbėti apie gilesnį pokytį – tai, kaip šios technologijos keičia mūsų pasaulio pažinimo būdus, santykį su žinojimu ir gebėjimą patiems kurti prasmes. Pasak profesorės, DI veikia ne tik darbo metodus ar informacijos prieinamumą – jis keičia pačią žmogaus pažinimo struktūrą.
Dar neseniai žmogaus santykis su pasauliu rėmėsi tiesiogine patirtimi, refleksija apie tai, ką žmogus mato, jaučia, ir gebėjimu pačiam įvardyti reiškinius. Šiandien šį santykį vis dažniau perima DI valdomi algoritmai. Jie ne tik selektyviai pateikia informaciją, bet ir formuoja žmonių virtualios realybės patirtį – tai, ką matome, kaip matome ir kokią reikšmę suteikiame tam, kas vyksta aplink mus.
Toks tarpininkavimas nėra neutralus: jis formuoja prioritetus, išryškina vienus reiškinius ir nustumia kitus į paraštes. „Dėl to žmogus vis rečiau pats sprendžia, į ką kreipti dėmesį, ką laikyti svarbiu ir kaip tai suprasti“, – sakė ji.
„Kai pasaulį vis dažniau gauname apdorotą, atrinktą, suklasifikuotą, pamažu silpnėja mūsų pačių santykis su tikrove“, – sakė profesorė.
Tai reiškia ne tik informacinį pasyvumą, bet ir gilesnį kultūrinį poslinkį – pasaulį vis dažniau priimame tokį, kokį jį mums pateikia DI, o ne tokį, kokį atrandame patys.
Kai silpnėja kalba, silpnėja ir gebėjimas mąstyti
Pasak profesorės, keičiasi ne tik informacijos vartojimas, bet ir mąstymo procesas.
„Pamažu atprantame interpretuoti reiškinius, nes nebejaučiame tokio poreikio. Kai mažėja interpretacijos, skursta žodynas, kalba. Silpnėjanti kalba socialinių mokslų požiūriu nėra tik stiliaus ar raiškos klausimas – palaipsniui silpnėja mūsų mąstymo gebėjimai, nes prarandame poreikį įvardyti sudėtingus reiškinius, kurti argumentus, oponuoti.
Kalba juk nėra tik priemonė informacijai perduoti. Kalba – būdas patirti ir suprasti pasaulį, susieti reiškinius“, – pabrėžė J. Zabarskaitė.
Būtent todėl pokyčiai kalboje šiandien tampa vienu svarbiausių signalų, rodančių gilesnius visuomenės virsmus. Profesorės teigimu, pripratimas prie iš anksto generatyvinių DI įrankių suformuotų atsakymų tiesiogiai veikia kalbą. Kai žmogus per kelias sekundes gauna paruoštą, sklandžiai suformuluotą atsakymą, nyksta vidinė būtinybė ieškoti savų žodžių, konstruoti mintį ir rizikuoti suklysti. Kartu silpnėja ir individualus kalbėjimo braižas, kuris yra svarbi tapatybės dalis.
Pavyzdžiui, naudojantis dirbtinio intelekto generuojamais tekstais, atsakymai tampa taisyklingi, tačiau panašūs vieni į kitus – blėsta individualus kalbėjimo braižas. Be to, silpnėja ne tik kalbos raiškos galimybės, bet ir gebėjimas išlaikyti sudėtingesnę argumentaciją, diskutuoti, ilgiau sutelkti dėmesį. Tai ypač ryšku šiandienos informacinėje aplinkoje, kurioje dominuoja greitis ir fragmentiškumas.
„Stebiu, kaip puikiai studentai dėlioja mintis raštu ir kaip sunkiai jiems sekasi žodžiu apginti tai, ką parašė savo mokslo darbuose“, – teigė J. Zabarskaitė.
Socialiniai mokslai grąžina kontekstą, ryšius ir prasmę
Pasak profesorės, šiame kontekste ryškėja tai, ką būtų galima vadinti savotišku socialinių mokslų renesansu. Socialiniai mokslai padeda suprasti, kaip technologijos veikia visuomenės struktūras, kaip jos keičia žmogaus tapatybę, kalbą, socialinius vaidmenis ir galios santykius.
„Man atrodo, kad socialiniai mokslai šiandien yra be galo svarbūs, nes moko žmogų ne vartoti pasaulį, o jį suprasti“, – sakė J. Zabarskaitė.
Pasak jos, būtent socialiniai mokslai grąžina tai, kas greitėjančiame informacijos sraute nyksta – būtinybę matyti kontekstą ir ryšius. Jie moko matyti ne vien faktą, bet ir jo kilmę, ne vien reiškinį, bet ir jo pasekmes.
DI gali generuoti tekstą, bet kūrėjas vis dar yra žmogus
Profesorė teigė, kad nors DI yra galingas ir geba apdoroti milžiniškus informacijos kiekius, jis nėra kūrėjas žmogiškąja prasme. Jis nepažįsta pasaulio, neturi jausmų, negali turėti prisiminimų ir išgyvenimų. O būtent iš patyrimo kyla ne tik literatūra ar menas – iš jo kyla ir moraliniai pasirinkimai, pasaulėžiūra, vertybės, visuomenės kolektyvinė atmintis. Tai ir formuoja žmogaus tapatybę, kurios technologija negali autentiškai atkartoti.
Todėl svarbiausias klausimas šiandien turėtų būti ne tai, ar DI taisyklingai kalba ir rašo lietuviškai. Kur kas svarbiau klausti, ar žmogus, naudodamasis šiuo įrankiu, nepraranda savosios kalbėjimo ir mąstymo galios, savo tapatybės.
Pasak profesorės, pavojus slypi žmogaus pasirinkime. Jei žmogus renkasi nebe pažinti, o tik patogiai priimti paruoštą DI rezultatą, tuomet silpnėja ne tik jo kritinis mąstymas, bet ir savarankiškumas. Technologinis patogumas gali virsti egzistenciniu pasyvumu.
„Didžiausia rizika šiandien yra ne dirbtinis intelektas – įrankis tikrai geras pagalbininkas. Didžiausia rizika – kad žmogus pats nebenorės dėti pastangų suprasti aplinką, ją stebėti, atrasti naujus dalykus, eksperimentuoti. Juk iš stebėjimo gimsta inovacijos, kuriančios žmonijos progresą“, – tvirtino profesorė.
Šis klausimas yra egzistencinis, kultūrinis ir socialinis – ką DI įsigalėjimo eroje rinksis pats žmogus. Ar jis išsaugos pastangą suprasti pasaulį savo akimis, savo kalba ir savo patirtimi?
Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso ne tik mūsų santykis su technologijomis, bet ir kalbos gyvybingumas, tapatybės vientisumas bei visuomenės gebėjimas išlikti intelektualiai savarankiška. Socialiniai mokslai taps žmogaus savasties, individualumo ir savarankiškumo saugikliu.
Jono Staselio nuotr.
