„Mylėk savo artimą kaip pats save“, – moko mus Aukščiausiasis. Stengiuosi. Todėl bandau įsivaizduoti gretimame bute gyvenančią imigrantų šeimą, pavyzdžiui, iš Artimųjų Rytų. (Tiesa, aš labai abejoju, ar jai tiktų mūsų lygio apartamentai, bet bandykim modeliuoti situaciją.) Ji, ko gero, daugiavaikė. Atžalos triukšmaus? Nieko tokio, mūsiškiai angelėliai irgi ne ant sparnelių plasnoja. Pagalvojus – skirtumų daug, bet kol kas nesigilinkim į juos.
Kur kas rimtesnis klausimas – iš ko gyventų imigrantų šeima? Turint omeny kalbos barjerą, rasti darbą mieste atvykėliams būtų sunku. Beje, tuose kraštuose moterys paprastai išvis niekur nedirba. Vadinasi, greičiausiai gyventų iš ES skiriamos pašalpos. Ar tai piktintų kasdien darbe „prisiregistruojančią“ mane? Ko gero, iš pradžių – ne. Bet jei padėtis laikui bėgant nesikeistų, pamažu it žolė iš po asfalto prasikaltų mintis, kad kažkas čia negerai. Juk tos pašalpos nėra dangiškoji mana, jas kažkas uždirba. Juolab kad išmokos, matyt, būtų ne mūsų minimalaus mėnesinio atlyginimo dydžio. Vadinasi, atvykusieji nedirbdami turėtų geresnes sąlygas… O jeigu tokių šeimų šalia atsirastų ne viena ir ne dvi? Ar ilgam man užtektų meilės artimam savo? Atvirai prisipažinsiu – nežinau.
Tačiau, ko gero, mano pamąstymai sulūžusio skatiko neverti, nes patys migrantai mūsų šalį mato tik kaip tranzitą į turtingesnes valstybes. Per televiziją mačiau, kaip pabėgėlis it maldai sudėjęs rankas prašė: „Tik negrąžinkite į Lenkiją.“ Jo tikslas – Vokietija arba klestintis Skandinavijos kraštas.
Mus vis bando sugraudinti vaizdais iš pabėgėlių stovyklų, tačiau atmintin įstrigo kadras, kaip bandelės atsikandęs vaikigalis, apsižvalgęs ir šyptelėjęs į filmuojančią kamerą, švysteli ją tolyn. Ir niekas nepuola nei berniūkščio bausti, nei bandelės pakelti, nei jos pačiupti. Taigi tai nėra alkani, apiplyšę žmonės.
Akivaizdu, kad tokį nebevaldomą pabėgėlių srautą paskatino pati ES ir ypač svetingai vartus atlapojusi Vokietija (be abejo, ji turėjo savo – ir ekonominių, ir politinių – tikslų). Deja, kąsnis pasirodė besąs neapžiojamas. Vengrijai, į kurią šiemet jau atvyko apie 200 tūkstančių pabėgėlių, teko uždaryti savo sieną su Serbija, apjuosiant ją aukšta spygliuota tvora. Tačiau geresnio gyvenimo vilties vejami žmonės veržiasi lyg žuvys į nerštavietes. Dabar tais „svečiais“ siūloma dalytis visiems.
Ir, panašu, nėra aiškaus problemos sprendimo, nes šią savaitę į skubų pasitarimą susirinkusių 28 ES bloko šalių atstovų nuomonės dėl migrantų išsiskyrė. Privalomos kvotos ar savanoriškas apsisprendimas?
Mūsų Prezidentės užsienio reikalų patarėjas tikina, kad nuolatiniam mechanizmui Lietuva nepritaria, o vidaus reikalų ministras sako, kad prireikus būtų įvesta sienų kontrolė.
Paradoksalu, kad imigrantų skaičių nori riboti tos Rytų bloko šalys, į kurias atvykėlių ilgesniam laikui ir su pyragu nepriviliosi.
O juk ant nosies – žiema. Ar tik kažkas neišleido džino iš butelio?
