Ko gero, ne tik man, bet ir daugeliui rašančiųjų prabudus naktį ateina įvairių minčių. Pradedi galvoti apie kokį artimą žmogų, draugą, pažįstamą – visi jie žvejai. Ir vėl užmiegi apie žūklę begalvodamas.
Neseniai žvejojau Kuršių mariose prie Klaipėdos, visai šalia jūrų uosto. Galiu patikslinti, kur – po laidais, kurie eina iš Klaipėdos į Neringą. Ten kimba starkiai.
Į žūklę pakvietė Gargžduose gyvenantis svainis – kad išbandytume laivą, kurį neseniai įsigijo. Puikus laivas, leido net pavairuoti. Starkių mes negaudėme – patingėjome pasroviui plūduriuodami kilnoti į dugną nuleistą kokią blizgutę, o tūnojome sumerkę dugnines meškeres, džiaugėmės laivu ir svajojome, jog kitą kartą išsikelsime į marias, į Krokų įlanką.
Šį kartą daugiausia kibo ešeriai. Įdomus momentas buvo, kai, sujudėjus dugninei meškerei, svainis susuko valą ir ištraukė ešerį, kuris besąs sugriebęs pūgžlį.
Mano anūkas keturiolikmetis Ignas visai pamišęs dėl žūklės. Tėviškėje prie namų yra didžiausias tvenkinys. Jame pilna lydekų, lynų, karosų ir visokių kitų žuvų. Sugauna lydeką ir paleidžia. Jei verta dėmesio, tai skambina ir informuoja. Turi jis draugelį gal dešimties kilogramų amūrą, kuriam net vardą davė – Deivydas. Atplaukia prie pat Igno, kai maitina.
Gal prieš kokius 30 metų, kai gyvenau daugiabutyje V. Mačernio gatvėje, pamačiau link Plungės jūros einančius tris paauglius su meškerėmis rankose. Žmonai pasakiau – iš tų vaikinukų nusikaltėliai neišaugs. Beje, būtų labai įdomu sužinoti, kiek kalėjimuose sėdi medžiotojų ir žvejų. Kertu lažybų, jog tai bus itin mažas procentas, nes gamtos žmonės nelinkę į nusikaltimus.
Na, o jei norėčiau aprašyti visų pažįstamų ar draugų žūklės pasiekimus, tam tektų paaukoti viso mėnesio laikraščio „Plungė“ numerius.
