Visai neseniai gražų 90 metų jubiliejų atšventė plungiškis tautodailininkas Zigmas Pečiulis. Ta proga užsukome į Zigmo ir Marijos namus pasikalbėti apie kūrybą, nueitą ilgą gyvenimo kelią.
Pečiulių namuose nosį maloniai kuteno kavos ir naminio obuolių pyrago kvapas. Kaip sakė ponia Marija, šis pyragas – jųdviejų su Zigmu firminis. Tinkantis ne tik svečiui pavaišinti, bet ir dovanoti.
Tačiau ne apie pyragus kalbėtis atvykome. Taigi, pasak pono Zigmo, jis – tikras žemaitis. Gimė Pelaičiuose (Rietavo savivaldybė). 1938-aisiais baigė Stalgėnų mokyklą. 1946-aisiais pradėjo mokytis Telšių dailiųjų amatų mokykloje, kuri po trejų metų pertvarkyta į Taikomosios dailės technikumą. Dar nebaigęs mokslų, 1950 metais buvo pašauktas į armiją. Trejus metus septynis mėnesius praleido Rusijoje, Kursko mieste.
Atlikęs tarnybą grįžo į Plungę. Baigė vakarinę mokyklą. Vėliau dirbdamas neakivaizdžiai studijavo Žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete. „Esu miškų ūkio inžinierius, bet miške nedirbau nė vienos dienos“, – nusišypsojo jubiliatas.
Pono Zigmo darbinės veiklos pradžia – medžio apdirbimo įmonėje. Kaip pats juokavo, pradėjo darbininku, baigė direktoriumi. Beveik dešimt metų išdirbęs įmonėje direktoriavimą tęsė buitinio aptarnavimo kombinate.
Nekantravome sužinoti, kada ponas Zigmas savyje atrado kūrėjo gyslelę. „Piemenaudamas pyniau bulvių krepšius. Tuo mano talentai ir baigėsi“, – pašmaikštavo vyras. Tačiau tuoj pat pridūrė, jog išėjęs į užtarnautą poilsį ėmė mokytis pynimo. Kad perkrimstų šį mokslą, važinėjo pas pynėją iš Kuršėnų. O tuo „užkrėtė“ vyriausio sūnaus, taip pat Zigmo, žmonos mama.
Per kone trisdešimt metų Z. Pečiulis nupynė nemažai krepšių, vazų, kitokių dirbinių, bet jam mieliausios – lėkštės. „Jūs net neįsivaizduojate, koks tai juodas darbas. Juk ir vyteles jis pats pasiruošdavo: augindavo, mirkydavo, džiovindavo, pjaustydavo“, – prie vyro pasakojimo prisidėjo ponia Marija.
90 metų – solidus amžius, o pynimas reikalauja ir susikaupimo, ir gero regėjimo. Tad pasiteiravome, ar ponas Zigmas vis dar iš vytelių kuria ką nors gražaus. „Pasakysiu, kad pina iki šiolei. Tarkim, vaikų gimtadieniai. Ką padovanoti? Tad nupina krepšiuką. Į jį įdedame savo firminio pyrago. Štai ir puikiausia dovana“, – pasakojo M. Pečiulienė. O sukaktuvininkas šypsodamasis pritarė savo išrinktajai. Ir pridūrė, kad vytelės jau į pabaigą eina.
Tautodailininkas, nors ir neskaičiavo, kiek krepšių, vazų ar pintinių per visus kūrybos metus yra nupynęs, tikrai žino, kad didžioji dalis jo kūrinių namus paliko kaip dovanos. Blokados laikais jo darytus krepšius moterys graibstyte graibstydavo. Neslėpė ponas Zigmas, kad ir asmeninių užsakymų turėdavęs. „Jis be galo kruopštus. Juk neužtenka tik nupinti. Reikia ir baigiamuosius darbus padaryti: nušlifuoti, nulakuoti…“ – gyrė savo žmogų ponia Marija. „Aš laiko turiu, niekur neskubu, tad ir darau, kad žmogui pirštas neužkliūtų“, – žmonos žodžius patvirtino jubiliatas.
Vyras sakė, kad greičiausiai gali nupinti padėklą, krepšį įveiktų per dieną, jei darbuotųsi nuo ryto iki vakaro, na, o prie širdžiai mielų lėkščių gali užtrukti ir dvi dienas.
Į tautodailininkų gretas plungiškis įstojo gal po penkerių metų, kai pradėjo pinti. „Anoks aš tautodailininkas, juk nė vienos asmeninės parodos nesurengiau“, – lyg ir teisinosi Zigmas. Tačiau parodose jo kūriniai buvo eksponuojami. Ir ne tik Plungėje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Dalyvauta respublikinėje parodoje, kruopščiai nupintais dirbiniais džiaugėsi ir vokiečiai.
Tad iš kur ta menininko gyslelė? Kaip sakė ponas Zigmas, jo vaikystė buvo sunki, augo dešimties vaikų šeimoje. Ir kiek prisimena, nė vienas į meną nebuvo linkęs. Tik mama labai gražiai megzdavo. Megzti mėgsta ir Zigmo dukra Jūratė.
Pasidomėjome, ką laisvalaikiu veikdavo iki tol, kol išmoko pinti. „Man visada trūksta laiko. Net ir dabar. Stinga laiko skaitymui. Juk tiek visko reikia perskaityti. Skaitymas buvo mano pomėgis“, – kalbėjo plungiškis.
Ir visai netikėtai sužinojome, kad ponas Zigmas ne tik pina iš vytelių ir savo dirbiniais apdovanoja pažįstamus, draugus ir artimuosius, bet ir rašo atsiminimus. „Dukra paprašė, tai ir pradėjau“, – šypsodamasis atsisveikino tautodailininkas.
