Sausio viduryje keletui dienų į tėviškę Plungę atvažiavo pasaulinio lygio saksofonininkas profesorius Petras Vyšniauskas. Šis mūsų šalies muzikas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Nacionaline kultūros ir meno premija, jam suteiktas Plungės garbės piliečio vardas.
P. Vyšniauskas yra grojęs koncertuose daugybėje pasaulio šalių, dalyvavęs gausybėje tarptautinių festivalių ir pelnęs apdovanojimus. Jis mielai pagroja ir medžioklės ragu.
Profesorius su visais bendrauja kaip lygus su lygiu, ypač medžioklėje. Jo tėvas Zenonas buvo „Purvaičių“ būrelio medžiotojas. Medžiotoju tapo ir Petro sūnus Dominykas. Kaip sakoma, obuolys nuo obels netoli rieda…
„Atvažiuoju į Plungę – ir širdis atsigauna. „Kontaučių“ klubo medžiotojai dažnai pakviečia tai į medžioklę tykant, tai su varovais. O tada prisiklausau žemaičių kalbos… Aš Vilniuje gyvenantį anūką žemaitiškai šnekėti mokau.
Pavaikštau po Plungę. Būtinai nueinu į parką, apeinu Oginskių rūmus. Pajuokausiu. Žiūriu – kartą pavakare iš rūmų beišeinąs kunigaikštis. Aš kunigaikščiu vadinu rūmuose įsikūrusio muziejaus direktorių Alvidą Bakanauską.
Didelį malonumą patiriu nors kelias dienas pabuvęs Plungėje, o jei dar medžioklė, tai didžiulė atgaiva širdžiai“, – neatsidžiaugia pabuvęs tėviškėje profesorius.
Važiavome tykoti šernų. Deja, mūsų plotuose jų dėl maro ne kažin kiek belikę, tad medžioklė nebuvo sėkminga. Nepasirodė nė lapė.
O kitą dieną vykome ieškoti vilkų pėdų, nes išvakarėse šviežiai pasnigo, naktis buvo rami. Keli mūsų klubo medžiotojai informavo, jog aptiko vilkų pėdsakų, bet, deja, pilkiai, pavaikę elnius, patraukė į gretimus kito būrelio medžioklės plotus.
Žiemos diena pasitaikė kaip niekada puiki – medžiai apkibę sniegu, švyti saulutė, tad svečias vis prašė sustoti ir įamžinti tokį grožį.
Kad išvyka nebūtų tuščia, po pietų dar nuspręsta surengti medžioklę su varovais. Profesoriui reikėjo kiškio taukų, tad gal pasitaikys. Tačiau ne kažin kokia medžioklė tebuvo, nes medžiotojų tik šešetas, o varovas vienas. Tačiau krito laputė ir danielius. Pasižymėjo Andriejus, o lapę patiesė jo sūnus Šarūnas. Profesorius Petras išsvajoto kiškio nė nematė, o taip reikėjo taukų…
