Ar pastebit, kad šiuo laikotarpiu mūsų akys, ausys ir smegenys tiesiog graibstyte graibsto visą informaciją? Išgyvenam neįprastą metą, tad tarsi išalkę praryjam kiekvieną žinią: apie naujus užkrato atvejus, apie užsikrėtusiųjų judėjimo kryptis, apie tai, kaip saugotis, ką daryti ir ko nedaryti, kad netaptume tos liūdnosios statistikos dalimi.
Taigi informacija dabar ypatingos vertės. Žinodami tai, esame pasirengę ir nusiteikę dirbti, kad savo pašto dėžutėse ir prekybos vietose rastumėte aktualiausias naujienas. Ir objektyviausias, nes spauda – ta žinių sklaidos rūšis, kuri atsako už tai, ką parašo, skirtingai nei socialiniai tinklai, kuriuose, be tiesos, apstu ir vadinamųjų „fake news“, kurias lietuviškai įvardijame melagienomis. O „kvepia“ ir traukia jos panašiai kaip naujienos, tad „rydami“ jas neapsigaukite.
Kai šiomis dienomis kas nors paklausia: „Ar jūs dirbat?“, atsakymas vienas: „Žinoma!“ O kaipgi kitaip? Toks jau žurnalisto darbas – ir per karą, ir per marą. Dirbam, nes privalom pamaitinti išalkusiuosius informacijos, atnešti žinių, kurios ne taip kaip feisbuke – bėga ir nubėga, o nuolat gulėtų ant jūsų stalo, leistųsi dar ir dar kartą skaitomos ir įsisavinamos. Nes šis laikas toks: tai, kas rašoma, reikia įsidėmėti ir žinoti, o ne tik akimis perbėgti.
O kadangi jau dirbam, laukiam ir atgalinės reakcijos. Į redakciją nekviečiam – saugokim vieni kitus ir venkim kontaktų, bet tikrai laukiam jūsų laiškų ir skambučių. Jei norit pasidalyti naujienomis, įdomiomis istorijomis, turite mums temų, klausimų, norit kažką paskelbti, pasireklamuoti, skambinkit mums ir rašykit. Visi kontaktai – 10-ajame laikraščio puslapyje. Be to, turim mokamą telefono liniją (8 900 75002) skelbimams, ja redakciją galite pasiekti bet kuriuo paros metu.
Taigi bendraukime. Ir nors aplinkoje virpa nerimas, nepraraskime optimizmo. Tai, kad miestas tuščias, kad visos durys užvertos ir tiesioginiai kontaktai apkarpyti iki minimumo, dar nereiškia, kad reikia nukabinti nosis. Žiūrėkit – italai. Jų situacijoje tragizmo kur kas daugiau nei mūsiškėje, bet jie tempiasi į balkonus muzikos instrumentus, kolonėles, mikrofonus ir šitaip kelia sau ūpą. Vakar nudžiugau pamačiusi, kad ir mes, lietuviai, taip galim. Štai vienas vilnietis, renginių vedėjas, kas vakarą 19 valandą į balkonus kviečia visas Fabijoniškes. Visi kartu paploja nenuilstamai plušantiems medikams, o paskui – bendros dainos ir šokiai. Per atstumą, bet kartu ir bendros. Mums, plungiškiams, ne prastesnį pavyzdį rodo treneris Genadijus Glikmanas, kasdien vidurdienį savo kaimynus kviečiantis į kiemus pašokti, pasportuoti, vieni kitiems pamojuoti ir nepasiduoti.
Na, tiesiog toks laikotarpis. Susitelkim. Saugokim vieni kitus. Ir aukščiau galvas. Išgyvensim tą pandemiją! O paskui turėsim ką anūkams pasakoti.
