sako rietaviške Stefanija Montvydiene, savo audiniais daugel metu džiuginusi tautodailes parodu lankytojus.
Pastaruoju laiku nebepokši stakles Stefanijos namuose – per sunku. Balandi sukako aštuoniasdešimt. Taciau Plunges kulturos centro metodininkes Zafiros Leilionienes pakalbinta dalyvauti šiemet jubiliejinius gimtadienius paminejusiu tautodailininku kurybos parodoje, mielai dave eksponuoti keleta lovatiesiu, žemaitiška tautini kostiuma.
– Mano audiniai apkeliavo daugiau negu aš. Lietuvoje nuvažiuodavau i parodas Plungeje, Telšiuose, Palangoje, Šiluteje, Klaipedoje ar Vilniuje, toliau – ne. O lovatieses buvo eksponuojamos liaudies meno parodose Lenkijoje, Kuboje. 1987-aisiais parodoje Sankt Peterburge, tuomet Leningrade, pelne man ir parodos laureato medali, 1999-aisiais mano darbu paroda Rietave filmavo Lietuvos televizija, – prisimine audeja.
Kaip ir dauguma liaudies meistru, Stefanija austi pramoko iš savo mamos. Prisimena, dar buvo nedidele, kai pradejo rupeti stakles.
– Vos mamyte išeidavo iš kambario i kiema, aš tuoj – šast ir prie stakliu, taip norejosi šaudyklemis pašaudyti… Bet mamyte vis neleisdavo. Paskum paugejusia, jau Rietavo vidurines mokine, pamokino siulus prisitrinti, audekla apsimesti, siulus suverti i nytis, i skieta. Veliau iš Jadvygos Gliožienes mokiausi austi, kartu parodose dalyvaudavome. Jadvygos vyras Pranas taip pat mokejo austi, man keturnytes stakles padirbdino. Jas ir tebeturiu, – pasakojo Stefanija.
1949-aisiais baigusiai vidurine mokykla, nors ir labai norejo mokytis dailes, teko ieškotis darbo, nes tevas buvo išvežtas i Sibira. Išmoko fotografuoti, dirbo tuometiniame buitinio gyventoju aptarnavimo kombinate, audeja namudininke liaudies kurybos gaminiu imoneje „Minija“. Ten dirbdama, istojo i Liaudies meno draugija (dabar – Lietuvos tautodailininku sajunga), pradejo dalyvauti parodose.
– Tai buvo pats laimingiausias mano gyvenimo tarpsnis. Kai dirbau, dalyvavau parodose, žmones audiniais puošdavo namus. Reikedavo lovatiesiu, užuolaidu, baldams uždangalu. Pagal užsakymus audžiau ir siuvau tautinius kostiumus, – sako Stefanija.Anksti likusi našle, Stefanija viena užaugino sunu. Kartu ir gyvena. Jis ir palydes motina i paroda. Stefanija noretu, kad audiniu reiketu ne tik liaudies meno parodoms, kad ir vel ateitu mada namus puošti audiniais, patiems puoštis tautiniais drabužiais.
